Šiemet sukanka 50 metų, kai Panevėžio žygeiviai pakvietė į daugiaetapį žygį, kurio tikslas buvo pakartoti XIX a. antrajame dešimtmetyje Simono Daukanto pėsčiomis nueitą kelią iš gimtinės, Lenkimų miestelio, į Vilnių.

„1975 m. mes, Panevėžio žygeiviai, ėjome „Simono Daukanto taku“. Ėjome širdyse gaivindami tikrą meilę kiekvienai Tėvynės Lietuvos pėdai ir kiekvienam praėjusio istorinio laiko mirksniui. <…>

Dar iš mokyklos laikų prisiminėme istoriją, kaip 1814 m. iš gimtinės Simonas Daukantas pėsčias atėjo mokytis į Vilnių, į universitetą. Tačiau niekas nebuvo nurodęs nei kelionės maršruto, nei trukmės. Padarėme išvadą: greičiausiai S. Daukantas keliavo per miestelius, kur būdavo turgūs, tikėdamasis, kad pakeliui kas nors jį pavėžės. Be to, žinojome, kad jį rėmęs ir mokytis skatinęs klebonas Simonas Lopacinskis parašė ir įdavė rekomendacinį laišką kunigams.

Vadinasi, nakvoti S. Daukantas galėjo ten, kur buvo bažnyčios. Kai Lietuvos žemėlapyje spalvotu pieštuku išvingiavome maršrutą „Lenkimai–Mosėdis–Barstyčiai–Varduva–Alsėdžiai–Telšiai–Žarėnai–Varniai–Kražiai–Lyduvėnai–Šiluva–Gudžiūnai–Surviliškis–Šėta–Vepriai–Kernavė–Musninkai–Dūkštos–Sudervė–Vilnius“, patikėjome, kad tokiu keliu Vilnių galėjo pasiekti ir šis garsusis žemaitis.

Maršrutą nuo Lenkimų iki Vilniaus suskirstėme į 15 etapų. Kiekvieną žygį planavome ir kiek supaprastintas schemas su tušu braižėme naudodamiesi kariniais žemėlapiais. Jų už tuometinę „valiutą“ gaudavome iš pažįstamo kariškio, tarnavusio Pajuostėje dislokuotame dalinyje prie Panevėžio. <…>

Pagal tuomet Lietuvoje galiojusią tvarką, kiekvienam turistiniam žygiui organizuoti iš valdžios institucijų reikėjo gauti leidimą – turėti maršruto korteles. Kadangi „Daukanto taką“ inicijavo ir jam leidimą gavo Panevėžio „Ekrano“ žygeiviai, dalyvauti (pagal nuostatus) galėjo tik šios gamyklos darbuotojai.

Tačiau mūsų žygyje ėjo visi, kas tik norėjo. Šmaikštaudami ne panevėžiečiams sakėme, kad jie einą ne Taku, o šalia Tako. Tą patį tvirtindavome ir mūsų ramybėje vis nepalikdavusiems saugumiečiams. <…>

Mūsų buvo daug – iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Jonavos, Kybartų. Ėjome į Vilnių. Kaip prieš pusantro šimto metų Daukantas.

<…> tada mes pajutome, ką reiškia per savo gimtąjį kraštą eiti pėsčiomis. Gal dėl to visiems Tako žygeiviams brangus S. Daukanto vardas ir į Vilnių kaip brangiausia relikvija atneštas jo raštų tomelis šiandien yra graži ir prasminga dvasinė jungtis tarp anų ir šių dienų Lietuvos. Juk mes užaugome ir subrendome Laisvei“, – rašo žygeivis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas. (Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m. Panevėžys, 2017, p. 10–12)

Šių metų rugpjūtį Panevėžio žygeivių klubas „Atbalsis“ kartu su bendraminčiais pakartojo istorinį žygį „Simono Daukanto taku“, pirmą kartą surengtą prieš 50 metų. Tik šįkart maršrutas buvo įveiktas automobiliais.