Iš Panevėžio kilusi jaunosios kartos rašytoja, viena ryškiausių pastarųjų metų lietuvių literatūros debiutančių, gyvenanti ir kurianti Vilniuje.
Gyvenanti šalia svajonės. „Mokyklos laikraštyje, kuriame troškau rašyti, gavau tik piešti. Svajojau studijuoti filologiją, bet pavyko įstoti į istoriją. Norėjau išleisti poezijos knygą, bet atsispausdinusi savo eilėraščių bukletėlį tik išdalijau jį kaimynams. Svajojau būti žurnaliste, bet pasisekė parašyti tik porą straipsnių apie parduotuvių tinklą IKI portale „Delfi“. Aš – nieko nepasiekusi autorė, tačiau visada gyvenanti šalia svajonės“, – taip save apibūdina jaunoji rašytoja. Svajonių visada turėta daug: literatūra, žurnalistika, bibliotekininkystė – viskas buvo susiję su knygomis. Tačiau nepasisekus gerai išlaikyti lietuvių kalbos egzamino, mergina nusprendė sukti ten, kur pavyko įstoti – į istoriją.
Mokyklos metai ir darbų karuselė. „Mokykloje gal nė nebuvo tokio dalyko, kuris geriausiai sektųsi. Net technologijų pamoka man būdavo iššūkis: siuvinėjau grubiai ir nemokšiškai, o kaip numegzti kojinę penkiais virbalais, man iki šiol yra didi misterija. Pavykdavo tikrą dešimtuką gauti tik tada, kai gamindavau valgyti. Deja, tokių pamokų buvo mažai. Apskritai, kai dabar pagalvoju, mokykloje įdomiausia buvo žmonės – į pamokas eidavau su dideliu smalsumu dėl mokytojų. <…> Mano mokykla mus, atėjusius su treningais ir murzinais veidais, labiausiai mokė būti žmonėmis, kurti ir bendrauti“, – pasakoja mergina. Pasak Ievos, jos gyvenime būta keistų ir įvairių darbų. Ji dirbo valytoja Nidos viešbutyje, mokyklos budėtoja, rūšiavo dėvėtus rūbus ir šlavė apleistus namus. Anglijoje dirbo drabužių sandėlyje, o pirmame kurse – kontorų valytoja Vilniuje. Taip pat atliko mėšlo tvarkymo praktikos apklausas, tyrė nacistinius nusikaltimus, telefonu pardavinėjo perlus, Biblijas bei vitaminus. Vėliau dirbo žlugusių įmonių archyve, buvo batonų pjaustytoja „Rimi“ prekybos centre, knygyno konsultante, virėja skirtingose įstaigose, ir net du kartus išbandė jėgas dirbdama bankuose.
Rašymas – gryniausia paslaptis. Jaunoji rašytoja galvoja, kad rašymas jai yra gryniausia kančia. Autorei atrodo, lyg kiekvienas žodis su tarka būtų ištarkuotas iš jos odos. Redaguodama savo tekstą ji rausta iš gėdos, kaip galėjo parašyti tokią beskonybę. „O kodėl aš rašau? Tikrai nežinau <…> Tas rašymas man – gryniausia paslaptis“, – sako Ieva. „Knygos rašymas yra ilgas procesas – dirbi dvejus, trejus ar ketverius metus, niekas teksto neperskaito ir nepatikrina. Visą tą laiką gyveni savotiškoje baimėje: o jei aš čia žiauriai kliedžiu? <…> Svarbu, kad bent keletas savų ir keletas svetimų žmonių galėtų tapatintis ir iš knygos ką nors pasiimti“, – teigia rašytoja.
I. Dumbrytė mananti, kad iš kiekvieno žmogų ištikusio gyvenimo įvykio galima parašyti knygą, net jei tai būtų tik pamesti raktai. Pasak rašytojos, jeigu kuriant nesiseka, pritrūksta minčių, svarbu parašyti bent vieną puslapį, arba bent minimaliai kasdien prie knygos prisėsti dviem valandoms. „Taip pat negaliu sau leisti daryti didesnės nei poros dienų pertraukos, nes atitrūkimas nuo teksto mane veikia itin neigiamai: pamirštu tekstą, su juo vėl reikia „susijungti“, susijaukia tėkmė, tenka iš naujo skaityti, o tai užima laiko.“
Jausmai gimtajam miestui Panevėžiui. „Man Panevėžys yra neaprėpiamai daug. <…> Panevėžys lyg tėvas, kuris paliko savo vaiką paauglystėje, kartais pasirodantis su ašaromis akyse, pasakantis, kad jį myli, ir vėl dingstantis. O aš jį myliu nepaisant visko, ką esame patyrę. Tai labai taurus, liūdnas, tačiau stiprus jausmas. Gal taip yra todėl, kad tos gatvės man byloja apie tai, kas praėjo ir niekada nebegrįš. Kaskart grįžusi jaučiuosi lyg žiūrėčiau į praeities veidrodį. Grįžtu dažnai ir man čia keistai patinka“, – sako Ieva. Pasak jos, Panevėžys yra labai kūrybingas miestas, turintis daug keramikų, tapytojų ir teatrų. „Gali pats būti nekūrybiškas, bet į tave tai smelkiasi, tu gali to net nepastebėti. <…> Gyvenau Rožyno pakraštyje, prie miškelio. Už nepaklusnumą mama bausdavo – liepdavo skaityti, o aš tiesiog to nepakęsdavau, man reikėjo lėkti į kiemą, gaudyti kurkulus ir tritonus“, – prisiminimu iš savo vaikystės dalinasi rašytoja.
Įvertinimai. I. Dumbrytė į literatūros pasaulį įžengusi 2021 m. su debiutiniu romanu „Šaltienos bistro“ pelnė tris prestižinius apdovanojimus. Dausų šeimos lietuvių literatūros premija skirta už geriausią debiutą, Liudo Dovydėno premija – už geriausią naują lietuvišką romaną, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas romaną „Šaltienos bistro“ išrinko kūrybiškiausia metų knyga. Puikiai įvertintas ir antras I. Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – už jį rašytojai skirta Jurgos Ivanauskaitės premija ir Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija.
Nuotraukoje Ieva Dumbrytė. Nuotrauka iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitmeninio archyvo.
Literatūra ir šaltiniai
- Dumbrytė, Ieva. Gyvenimo šaltiena šluotkočiu maišyta : [pokalbis su panevėžiete rašytoja Ieva Dumbryte apie jos romaną „Šaltienos bistro“, rašymą, gimtąjį Panevėžį] / [kalbėjosi] Gailutė Kudirkienė. Iliustr. // Panevėžio kraštas. 2023, birž. 13, p. 5, 8–9.
- Dumbrytė, Ieva. Ieva Dumbrytė: „Norint tapti geru rašytoju, geriausia numirti“ : [pokalbis su rašytoja ir istorike Ieva Dumbryte] / [kalbėjosi] Daiva Kairevičiūtė. Iliustr. // Literatūra ir menas.
- 2023, Nr. 10 (geg. 26), p. 26–27.
- Dumbrytė, Ieva. Ieva Dumbrytė: „Pasaulis savaime šokiruoja“ : [pokalbis su rašytoja Ieva Dumbryte] / [kalbėjosi] Lina Simutytė. Iliustr// Literatūra ir menas. 2025, Nr. 7 (bal. 4), p. 4–7.
- Dumbrytė, Ieva. Liudo Dovydėno literatūrinės premijos laureatė Ieva Dumbrytė apie gautą apdovanojimą: „Tai tarsi išmintingos praeities delnas ant peties“ : [pokalbis su rašytoja Ieva Dumbryte] / [kalbėjosi] Rita Grigalienė. Iliustr. // Prie Nemunėlio. 2022, Nr. 1, p. 74–77.
- Dumbrytė, Ieva. 52 sekundės su kultūra. Ieva Dumbrytė : [pokalbis su panevėžiete, jaunąja rašytoja, dabar gyvenančia ir kuriančia Vilniuje] / kalbėjosi Virginija Januševičienė. Iliustr. // Sekundė. 2022, saus. 21, p. 8–9.