Tarpukario laikotarpis Lietuvoje (1918–1940 m.) buvo spartaus modernėjimo metas. Kūrėsi nepriklausoma valstybė, augo miestai, plėtėsi pramonė, gerėjo susisiekimas. Viena iš technikos naujovių, simbolizavusių pažangą ir modernų gyvenimo būdą, buvo motociklas.

Pristatome fotografiją, kurioje 1935 m. įamžintas Raguvos parapijos vikaras Steponas Pelešynas, sėdintis ant „Harley-Davidson“ motociklo prie Raguvos klebonijos. Ant laiptų stovi Raguvos klebonas Jonas Maciejauskas.

Ant motociklo priekinio rato sparno pritvirtinta registracijos numerio lentelė. Tarpukario Lietuvoje motociklų numeriai buvo sudaryti iš raidžių ir skaičių kombinacijos: raidės žymėjo apskritį arba registracijos vietą, o skaičiai – konkretų transporto priemonės eilės numerį. Šiuo atveju „Rk“ reiškė Rokiškio apskritį.

Ar tai buvo vikaro S. Pelešyno transporto priemonė, ar tik proginė fotografija, šiandien galime tik spėlioti. Tokia technika tarpukario kaimo ar mažesnio miestelio aplinkoje atrodė išskirtinai ir dažnai tapdavo fotografijų akcentu. Kunigai kartais naudodavo motociklus kaip praktišką transporto priemonę lankydami atokesnes parapijas, ypač kaimo vietovėse, nors tai nebuvo dažnas reiškinys.

Tarpukariu motociklai Lietuvoje buvo ne tik transporto priemonė, bet ir modernumo, techninės pažangos bei prestižo simbolis. Pirmiausia jie paplito miestuose. Motociklus dažniausiai galėjo įsigyti kariškiai, valstybės tarnautojai, gydytojai ar pasiturintys miestiečiai. Kaimo vietovėse motociklas dažniau buvo laikomas prabangos ir išskirtinumo ženklu, nors pamažu tapo ir praktiška susisiekimo priemone.

Motociklas tuo metu nebuvo masinė transporto priemonė – tai buvo prabangos prekė. Aiškumo dėlei galima pateikti palyginimą: anuomet karvė kainavo 200 litų, o motociklas – apie 1000–3000 litų. Vis dėlto Lietuvoje veikę motociklų gamintojų atstovai šias transporto priemones parduodavo ir išsimokėtinai.

Šiandien ši fotografija primena tarpukario Lietuvą, kai motociklas mažame miestelyje buvo ne kasdienybė, o ryškus modernėjančios Lietuvos ženklas.