Dailininkė, skulptorė, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus technikos universiteto dėstytoja, performansų kūrėja, gimusi Kupiškyje, augusi Panevėžyje. Išsiskirianti savo energija, drąsa, originalumu, kūrybiškumu, paveikumu.

Panevėžys. „Gyvenimas Panevėžyje viena įdomiausių mano patirčių. Man buvo ganėtinai sunku pritapti prie mokyklos ir apskritai prie savo bendruomenės. Visą laiką jaučiausi atstumtąja. Gal ir ne atstumtąja, bet nepritapusia. Kai kam atrodžiau maištininkė, nors iš tiesų buvau geras ir paklusnus vaikas. Tiesiog turėjau susikūrusi savo pasaulį, kuris dažnai netilpdavo į kitų suvokimą.“

Menininkei „nieko nėra geriau, kaip grįžti į Panevėžį, į tėvų namus. Vaikščioti ramiomis gatvelėmis ir prisiminti vaikystę. Užsukti į pieno barą ir išgerti kokteilį „Kulverstukas“. Man patinka, kad Panevėžys keičiasi. Bet tam tikri dalykai čia yra pastovūs ir nekintantys, o tai suteikia ramybės ir saugumo jausmą.“

Tiesiog noras pasielgti kitaip. Ji prisimena, kad savo pirmąjį performansą atliko būdama devyniolikos, tik tada to nesupratusi. „Sėdėjau kavinėje su raudona suknele, žvalgiausiu į aplinkinius ir pamaniau – o jei staiga pasielgčiau visai kitaip nei jie? Atsiguliau kavinėje ant grindų ir taip gulėjau valandą. Sulaukiau dėmesio, žmonės įdomiai reagavo, nors ypatingos idėjos nebuvo – tiesiog noras pasielgti kitaip.“

Svajonės. Paauglystėje, gyvendama Panevėžyje, svajojo būti tapytoja. Tad skaudžiausiu įvykiu savo gyvenime Monika įvardija neįstojimą į Dailės akademijos tapybos studijas. Taip atsitiktinai jos gyvenime atsirado skulptūra. Tapyba liko panevėžietės svajonė, bestudijuodama Monika suprato, kad kūryba gali būti pačių įvairiausių formų. „Studijavau skulptūrą, pradėjau kurti instaliacijas, ieškojau pačios gyviausios kūrybos formos – ir atradau save.“

Performansai – širdies kardiograma. Pirmasis menininkės performansas buvo flirtas su Frida Kahlo. „Ištapiau visą kambarį gėlėmis, apsirengiau kaip Frida ir stovėjau už stiklo – žmonės galėjo žiūrėti man į akis, o aš jų nemačiau.“

„Performansai leido kiek įmanoma priartėti prie žmonių širdžių, taip pat prie savo pačios širdies“, – sako jaunoji menininkė.

Monika – viena pirmųjų Lietuvos menininkų, pradėjusi kurti savo kūnu ir netikėtais sumanymais. „Atliekant performansą turi besąlygiškai tikėti tuo ką darai, ištransliuoti žinutę, privalai jausti aplinką ir net susilieti su ja ir jokiu būdu negali leisti, kad tave kas nors išvestų iš pusiausvyros. Apskritai pirmuosius performansus priskirčiau pamokoms pajausti auditoriją, kurioje mokausi, kaip su ja kalbėti, užmegzti ryšį, pačiai psichologiškai neišsimušti iš ritmo. Šio meno kūrimas – ne tiesi linija, o savo širdies kardiograma.“ Ji teigia, kad kuriant performansus nuo pačios idėjos kilimo iki jos išgryninimo ir įgyvendinimo praeina pusę metų, užtrunka techniniai dalykai, kartais reikia pasiruošti net ir fiziškai. Jos ilgalaikiai 6–8 valandas trunkantys performansai vertinami už aiškią mintį ir ypatingą fizinių jėgų koncentraciją.

Dėmesio ir įvertinimo šalyje ir užsienyje sulaukė menininkės darbai „Aš tavo saulė“, „Ašies kodas“, „Niekas neatims manęs iš manęs“, „Veidaknygė“, „Kompleksas“ „Dezdemonos kodas“, „Pan/demos“, „Neteršk gyvybės rato“, „Ribos“, „Balansuoti grožį“, „Rožinė banga“ ir kiti. Menininkė savo kūrybą pristatė Londone, Mayfair rajone įsikūrusioje galerijoje D Contemporary, Berlyne prestižinėje „Burster“ galerijoje, Budapešto meno mugėje, Olandijoje, meno mugėje „Art Vilnius 22“, Litexpo“ erdvėse grožio industrijos parodose „Pelenė“ ir kitur. Dirbta su galerija „Meno niša“, agentūra „Vox vera“, dainininke Agne Sabutyte, sportininku Roku Kavaliausku ir šokėjomis dvynėmis Ema ir Neila Lavrenovaitėmis. Menininkė yra sukūrusi per dvidešimt performansų, bet kiek kartų juos pristatė nebesuskaičiuoja. Jos kūryboje – žmogaus esmės paieškos, vienišumo problema, identiteto paieška šiuolaikinėje visuomenėje, jausmai, vidinių konfliktų, pritapimo, pralaimėjimo temos. „Kai nutariau kurti performansus, nebuvo nė vieno kuris būtų patikėjęs mano ateitimi. Kelias nebuvo lengvas, bet gera žinoti, kad savo jėgomis pasiekiau tikslų ir nereikia jaustis niekam skolingai.“

M. Dirsytė sako, kad nenusivylė menu ir kad tai pats teisingiausias pasirinkimas gyvenime. „Aš noriu, kad žmonės suvoktų, jog šiuolaikinis menas nėra apsirišimas balta paklode, jos aptaškymas krauju ir nenutrūkstamas rėkimas. Čia svarbi estetika, vaizdas ir visiškas atsidavimas. Tik taip pasieksi žmogaus vidinį pasaulį. Mene svarbi disciplina. Sėkmingai dirbantys menininkai visada laikosi disciplinos, nes kai degi iš vidaus – negali nekurti. Dabartinių savo pasiekimų nelaikau sėkme, tik atpildu už darbą.“

Nuotraukoje Monika Dirsytė. Prieiga internete: https://www.facebook.com/photo/

---

Literatūra ir šaltiniai

1. Barry, Martin. Lietuvos menas Londone : [pokalbis] / kalbasi Zita Čepaitė. Iliustr. // Kultūros barai. 2017, nr. 4, p. 19–21, 95.
2. Dirsytė, Monika. Aš nemoku mylėti puse kojos : [pokalbis] / [kalbėjosi] Grytė Liandzbergienė. Iliustr. // Žmonės. 2023, liep. 5, p. 21–27.
3. Dirsytė, Monika. Ir kokia pažintimi aš pasinaudojau?! : [pokalbis] / [kalbėjosi] Beatričė Jurevičiūtė. Iliustr. // Žmonės. 2016, geg. 19, p. 30–31.
4. Dirsytė, Monika. Manyje nebeliko pertekliaus : [pokalbis] / kalbino Aistė M. Grajauskaitė. Iliustr. // Nemunas. 2022, nr. 4, p. 4–13.
5. Dirsytė, Monika. Monika Dirsytė : [pokalbis] / [kalbėjosi] J. Bratikienė. Iliustr. // Ji. 2022, rugs. 28/ spal. 4 , p. 12–13.
6. Dirsytė, Monika. Monika Dirsytė: Nejaučiu komplekso, kai esu pristatoma kaip Oskaro mergina : [pokalbis] / [kalbėjosi] Živilė Miklytė. Iliustr. // Mūsų Respublika. 2014, spal. 17, p. 4–8.
7. Mikučionytė, Rita. Savivertės paribiuose : Monikos Dirsytės performansas „Aš esu pakankama (-s)“: [recenzija]. Iliustr. // 7 meno dienos. 2024, geg. 3, p. 9.
8. Nagrockienė, Ingrida. Performansai leido pasiekti širdis. Iliustr. // Sekundė. 2017, gruod. 23, p. 18.