Jaunuosius menininkus Panevėžyje ugdęs muzikos pedagogas, švietėjas.
Apie vaikystę ir meilę muzikai. Užaugo Panevėžyje, tarnautojų šeimoje. Tėtis, nors natų nepažino, dažnai grodavo fortepijonu, namuose skambėdavo populiari klasikinė muzika. Mokykloje mokėsi groti smuiku, vėliau išmoko skambinti fortepijonu. Lemtingas momentas įvyko einant Panevėžyje pro muzikos mokyklą. „Pro atidarytą langą pasigirdo dieviška muzika – dabar žinau, kad tai buvo Liudvigo van Bethoveno „Mėnesienos sonatos“ finalas. Tada nežinojau ir grįžęs namo su mamos pagalba ieškojau to kūrinio. Nuo tada buvau lyg užkerėtas klasikos.“ Nors mokytojai prognozavo sėkmę tiksliųjų mokslų srityje, jis iš tų laikų prisimena tik muziką. „Tapau muzikos fanatiku – rinkau kompozitorių portretus, o muzika man tapo dieviškos raiškos forma. Negalėjau be jos gyventi“, – prisimena Viktoras Januškevičius. Jo varomąja jėga tapo noras nuolat tobulėti ir niekada nebūti vakarykščiu.
Baigęs vidurinę mokyklą V. Januškevičius įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos fakultetą. Tuo metu pedagogų grupė ten buvo suformavusi ypač gerą aplinką. V. Januškevičius neužmiršta kūrėjų V. Jurgučio, Br. Kutavičiaus, J. Bašinsko, V. Landsbergio, E. Baltrimo, kurie išmokė komponavimo, įdiegė interpretavimo sampratą. Jų patirtį pedagogas perteikė pamokose savo studentams. Muzikologas prisipažįsta, kad tuometiniame institute sunkiausiai jam sekėsi pedagogika.
Grįžimas į Panevėžį. Prieš atvykdamas dirbti į Panevėžį 1984-aisias, muzikos pedagogas mokytojavo Rokiškio septynmetėje vaikų muzikos mokykloje bei Širvintų septynmetėje vaikų muzikos mokykloje, dešimt metų dirbo lektoriumi muzikologu Lietuvos filharmonijoje. 1984–1993 m. dėstė Panevėžio Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, 1993–2005 m. Panevėžio konservatorijoje, nuo 2006 m. Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje.
Ne visi mokiniai jį mėgo, tačiau jo mokinių tarpe ir gerai žinomi kompozitoriai: L. Balčiūnas, D. Čemerytė, L. Stančikas, R. Poškutė-Grun, G. Svilainis, režisierius A. Špilevojus, muzikologė R. Povilionienė. Muzikologą garsino ne jo žinios pamokose, o muzikos fakultatyvai (fakultetai), į kuriuos moksleivius pasikviesdavo antraisiais mokslo metais. „Kai pakviesdavau juos į fakultatyvus, muzikos klausydavome tris kartus per savaitę. Analizuodavome viską, kalbėdavome, aptardavome – jie turėjo galimybę išgirsti ir itin giliai suprasti visų žinomiausių kompozitorių kūrybą.“ Muzikas sako, kad į fakultatyvus susiburdavo tikri muzikos fanai, entuziastai. Fakultatyvuose nebuvo žiūrima į laikrodį, žinių ir dvasios atgaivos sėmėsi visi juo tikintys žmonės. Įsivyravo kolegiški santykiai, įrašų klausymai, laisvos diskusijos, žymiausių pasaulio atlikėjų manierų ir interpretavimo lyginimas atvėrė jaunuoliams neįkainuojamus muzikos gelmių lobynus. Pedagogas su gera emocija prisimena darbą Panevėžio konservatorijoje, kur nedidelėms moksleivių grupėms skaitė muzikos istorijos paskaitas. Šypseną kelia mokinių jam duota Kosmoso pravardė.
Klasikinės muzikos fanatikas. Muzikos pedagogo namai – jo paties portretas. Kambario sienas dengia įspūdinga, maždaug 10 tūkstančių kompaktinių diskų kolekcija, profesinės knygos ir dar keletas daiktų, labai brangių širdžiai, – tarsi viso gyvenimo simbolių. Surinkti klasikinės muzikos įrašai nuo grigališkojo choralo iki XXI amžiaus kūrinių. Šie pedagogo muzikos aruodai gabesnius studentus traukė lyg magnetas. Studentai į dėstytojo namus užsukdavo dažnai ir noriai. Pačiam pedagogui sava ir mėgstama tik klasikinė muzika, nors vieno jos kompozitoriaus pavadinti mylimiausiu negali.
Nuo XX a. 8 dešimtmečio pradžios skaitė viešas paskaitas apie muziką, surengė paskaitų ciklus Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Nuo 2001 m. kasmetinio Druskininkų tarptautinio konkurso festivalio „Muzika be sienų“ koncertų ir videotekos „Žymiausi XX a. atlikėjai“ vedėjas, mokslinių metodinių konferencijų vadovas.
Vienišius sakantis tiesą. „Nekenčiu minios, bandos, negiedu himno kartu, sunkiai atsistoju su visais po koncerto paploti. Tiesiog nenoriu būti kaip visi, negali būti automatas.“ Dėstytojas šokiruodavo daug ką į akis pasakęs apie netobulas mokymo programas, vertinantis individualumą, mokėjimą kalbėti ir girdėti kitą, yra tolerantiškas žmogaus keistenybėms, silpnybėms ir baimėms. Jo teigimu, jam labai daug išminties davė tie studentai, kurie niekaip nenorėjo paklusti jo valiai. Labiausiai trikdė – abejingieji. Savo tiesas jis stengėsi tik deklaruoti, o ne primesti, nes kiekvienas žmogus, pasak muzikologo, tai tarsi atskiras pasaulis. V. Januškevičiaus silpnybė – tai filosofavimas apie gyvenimą.
Nuotraukoje Viktoras Januškevičius. Iš: Muzikos enciklopedija. Vilnius, 2007, [t.] 3, p. 708.
Literatūra ir šaltiniai
- Januškevičius Viktoras. // Muzikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007 [t.] 3, p. 708–709.
- Nagrockienė, Ingrida. Žmogus Kosmosas ir jo muzikinės mįslės. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2024, lapkr. 30, p. 6–7.
- Rancovienė, Živilė. Dvasios aristokratas. Iliustr. // Muzikos barai. 2005, Nr. 5/6, p. 54–55.
- Rancovienė, Živilė. Savo gyvenimo tiesų primesti nelinkęs. Iliustr. // Sekundė. 2003, saus. 13, p. 10.