Architektė, dirbusi Miestų statybos projektavimo instituto Panevėžio skyriuje vyr. architekte (1982–2000), architektūros firmoje „Panprojektas“ direktore (2000–2001). Moters architektūriniai sprendiniai yra gana stipriai paveikę Panevėžį.
Realiai mato pasaulį. Didžiausia Elvyros aistra yra architektūra. Jau vaikystėje išsiskyrė kūrybiškumu, smalsumu, žinių troškimu. Eidama į Panevėžio dailės mokyklą stebėdavusi ne praeivius, o architektūrines detales. Nors buvo gabi dailei, pasirinko architektūros studijas.
Elvyra įsitikinusi: geram architektui būtinas jautrumas aplinkai, gamtai. Reikia darbštumo, aštraus proto, labai svarbu technika, žinios, savitas matymas, atsakomybė, pareigingumas, tikslo siekis. Moteris visada stebėdavosi, kaip jos vyras architektas Valdas Klimavičius (1959–2021) kurdavo architektūrines vizijas netgi žvejodamas. Nors pora vienas kitą palaikydavo visose kasdienio gyvenimo srityse, kūryboje išliko atskiros asmenybės. E. Klimavičienė yra pasakojusi, kaip supyko ant sutuoktinio, kai netekus darbo šis nepriėmė jos į darbą savo firmoje. Tiesa, tai paskatino moterį žengti kitą žingsnį – įkurti savo architektūros įmonę.
Elvyros manymu, gyvenime svarbiausia darbas, nuoširdūs santykiai su bendradarbiais, o buitis atlieka tik antraeilį vaidmenį. E. Klimavičienė džiaugiasi, kad likimas lėmė studijuoti architektūrą, užsidirbti pinigų, patirti malonumą, teikti žmonėms džiaugsmą, dirbti su brangiomis medžiagomis. „Architektai yra žmonės, realiai matantys pasaulį. Architektės negyvena vyrų sąskaita – jos užsidirba pačios. Yra neišlepintos“, – teigia Elvyra.
Projektai. Vienas reprezentacinių architektės darbų – tarsi suglamžytas „Sodros“ Panevėžio skyriaus pastatas. Projektavo muzikos mokyklos, Užimtumo tarnybos miesto centre pastatus, šalia jo prisiglaudusią „Optiką“, dailininkų dirbtuves Staniūnų gatvėje, Molainių, Nemuno gatvėse esančius administracinius komercinius statinius, Panevėžio apskrities viršininko administracijos (dabar – Panevėžio regiono plėtros taryba), mokesčių inspekcijos pastato rekonstrukciją ir kt. Architektė prisimena: sovietmečiu darbų ir nestigo, bet pradėjus dirbti dažnai laukdavo nusivylimas – architektūra buvo įsprausta į griežtus normatyvinius rėmus. Skirtingai negu dabar, nebuvo laisvės kurti.
Žinutė šukuosenoje. Panevėžio gatvėse sutikus architektę, greičiausiai žvilgsnis krypsta į šukuoseną. Drąsi asimetrija – vizitinė architektės kortelė. Elvyra tvirtina, kad savo išvaizda rūpinasi mažai, o šukuosenoje užkoduota asmenybė – „vyriška profesija ir moteriška siela“.
Panevėžys gražėja. Architektė teigia, kad pastaruoju metu Panevėžys puoselėjamas, vis gražėja, vis įdomesnis, žaismingesnis. Miestą pasiekė naujos medžiagos ir technologijos. Namai ryškesni, atsiranda netradicinių sprendimų. „Architektas visada suinteresuotas suprojektuoti gražų namą, bet viską lemia pinigai“, – yra sakiusi E. Klimavičienė.
Nuotraukoje Elvyra Klimavičienė. Prieiga internete: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/miesto-kureja
Literatūra ir šaltiniai
- Dranseikaitė, Lina. Miesto kūrėja. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2022, birž. 4, p. 6–7 .
- Januševičienė, Virginija. Į gamtos glėbį be tvorų ir užuolaidų. Iliustr. // Stilius plius. 2005, nr. 2, p. 29–31.
- Klimavičienė, Elvyra. Portr. // Lietuvos architektai. Vilnius, 2016. P. 275.
- Nagrockienė, Ingrida. Architektės šukuosenoje – vyriškasis ir moteriškasis pradas. Iliustr. // Sekundė. 2007, birž. 23, p. 8.