Panevėžietė tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė, docentė, parodų ir projektų kuratorė, menininkių tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narė.

Svajonė – tapti tekstilininke. Dar besimokydama pradinėse klasėse žinojo, kad bus tekstilininke, nors, kaip pati sako, net nesuvokė kas tai per profesija: „Iš kur ištraukiau tą žodį net pati nežinau. Tikriausia girdėdavau, kaip tėveliai kalbėdavo apie tekstilę. Kad užaugsiu ir ja tapsiu, mokytojams sakydavau aiškiai ir garsiai.“ Nors tėvai leisdavo daryti ką nori, ji nevaikščiodavo į diskotekas, neužsibūdavo kieme su draugais. Net ir vaikystėje neleido laiko veltui. Aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, dainavo, šoko, lankė Panevėžio dailės, neatsispyrė ir muzikos mokyklai. Tačiau dėl per didelio krūvio šių pamokų teko atsisakyti. 1994 m. baigusi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją studijavo Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje. Žinias gilino Kinijoje, Šanchajaus tekstilės universitete, paskui Japonijos Kioto miesto dailės akademijoje. 2008–2012 m. tęsė menotyros krypties mokslo doktorantūros studijas, tyrinėjo lietuvių liaudies kostiumų meną. 2013 m. Miglei Lebednykaitei suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis.

Nuo Šanchajaus Kinijoje iki Kioto Japonijoje. Gabią ir talentingą merginą po studijų Vilniaus dailės akademijoje traukė Rytų menas, tolimos ir egzotiškos šalys, jų tradicijos. Pusę metų besimokydama Šanchajaus tekstilės universitete, Miglė turėjo galimybę keliauti po Kinijos miestus ir miestelius, stebėti ir gilintis į šilko marginimo tradicijas. Tekstilininkė prisimena, kad Lietuvos kultūros ministerijos paskirtos 1500 litų stipendijos jai pakakdavo tik maistui ir studijoms. Tad norėdama pakeliauti ir pamatyti šalį ji vaidino Kinijos televizijos reklaminiuose klipuose bei dviejuose kino filmuose. Pasak Miglės, Lietuvoje tuo metu nebuvo specialistų išmanančių tradicinę kiniečių tekstilę, tad ji pasišovė išstudijuoti kelias klasikines tekstilės marginimo šakas ir šias žinias paskleisti Lietuvoje. Miglės Lebednykaitės manymu, kitų tautų kultūros tradicijų pažinimas praturtina mūsiškes. Miglė sako, kad derinant kiniečių ir lietuvių meną galima sulaukti stulbinančių rezultatų.

Laimėjusi Mokslo ir užsienio studijų departamento bei Japonijos ambasados Lietuvoje konkursą ir gavusi Monbukagakusho stipendiją, 2004–2006 metais, podiplominių studijų metu Japonijoje, Miglė Lebednykaitė pirmoji iš Lietuvos tyrinėjo tradicinę Tolimųjų Rytų tekstilę ir gilinosi į pačių japonų itin vertinamą šibori – audinių marginimo surišant ir sulankstant – techniką. Miglei teko laimė keliauti po įvairias Japonijos gyvenvietes, pabuvoti pas menininkus studijose, jiems talkinti, pačiai mokytis, kaip dažyti, marginti audinius, kurti ir siūti kimono. Tik perpratusi senovines technologijas, lietuvė galėjo siūlyti savo idėjas, improvizuoti. Tekstilininkė iš lino yra sukūrusi vasarinius kimono, vadinamus jakuta, nudažiusi juos natūraliais indigo dažais, išmarginusi sakuros žiedų ornamentais. Ir kai po itin kruopščių darbo mėnesių savo sukurtą kimono eksponavo Kiote vykusioje parodoje, japonai negalėjo patikėti, kad senąją technologija sukurtas kimono yra ne jų tautiečio, o lietuvės tekstilininkės darbas. Solidžiame Japonijos tekstilės žurnale pasirodė straipsnis ne tik apie Miglę ir jos kūrybą, bet ir apie Lietuvą. Iš Japonijoje surinktos ir susistemintos medžiagos yra parašiusi trumpą mokslinį referatą „Shibori marginimo tradicija japonų kostiume. Spalvos ir ornamento estetika“. Per kūrybinę rezidenciją Japonijoje Miglės Lebednykaitės sukurti darbų ciklai „Vasaros jukatos“ ir „O-jizo san“ eksponuoti Vilniaus galerijoje „ARTima“ surengtoje parodoje „Japonijos inspiracijos“.

Lietuvių menininkių tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narė. Studijuodama meninę tekstilę Vilniaus dailės akademijoje, 1998 metais, kartu su šešiomis studentėmis susibūrė į lietuvių menininkių tekstilininkių grupę „Baltos kandys“. Merginos, vienos pirmųjų Lietuvoje, pradėjo naudoti neaustinę ir rankų darbo veltinio vėlimo technikas. „Baltos kandys“ kuria paveikslus, trimačius meno objektus, pano, instaliacijas iš veltinio, juos eksponuoja parodų salėse ir architektūrinėse erdvėse. Koncentruojasi į teminių instaliacijų kūrimą: jas dėlioja iš smulkių trimačių arba, priešingai, iš didelių, plokščių, rankomis veltų detalių, kurias derina su fotografijomis ir videofilmais. Eksperimentuoja su spalvingomis ir monochrominių atspalvių tekstilės dažymo bei marginimo technologijomis. „Baltoms kandims” kūryba – džiaugsmo, energijos ir žaidimo kupinas šventiškas ritualas, kuriuo jos sugeba užkrėsti kitus.

Nestovėti vietoje, eiti mokslo ir žinių keliu. Kaip sako menininkė, išlaikyti ne tik išorinį, bet ir vidinį jaunatviškumą jai padeda mėgstamas darbas, tobulėjimas. „Niekada nestoviu vietoje, einu mokslo ir žinių keliu, mano gyvenimas – nuolatinis veiksmas.“ Menininkė sako, kad išvažiuoti, patobulinti žinias, susipažinti su kitomis kultūromis – būtina, bet svarbiausia, sugrįžti į Lietuvą ir kurti čia. M. Lebednykaitė aktyviai kuria, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, akademinėje ir ekspertinėje veikloje, mokslinių tyrimų projektuose, publikuoja mokslinius straipsnius, sudaro muziejinių rinkinių katalogus. Nuo 2009 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedroje, nuo 2013 m. – Rytų Azijos meno kursą Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute. Nuo 2020 m. vadovauja Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriui. Menininkė stažavosi Lenkijoje, Prancūzijoje, Šveicarijos, Pietų Korėjos mokslo ir meno institucijose.

Apie namus, pomėgius, aprangos kodą ir mėgstamą darbą. „Mano namai – tai kelionių prisiminimai. Nieko neslepiu stalčiuose. Man patinka įvairios matomos smulkmenos, nes jos kuria šiltą aplinką. Žaisminga erdvė, ryškūs smulkūs daiktai ir šiltų spalvų sienos pakelia nuotaiką. O krosnis, į kurią įmetu keletą malkyčių, suteikia vientisą harmoniją.“ Didžiausias Miglės džiaugsmas ir turtas – knygos, sukauptos per kelerius metrus. Tai knygos apie tekstilę lietuvių, japonų, anglų, ispanų ir kitomis kalbomis. „Esu išlaidi knygoms. Vertingą leidinį visuomet įsigyju, negailiu pinigų geriems spektakliams, gražiems aksesuarams.“ Menininkė sako, kad aprangos stilius – tam tikra saviraiška, svarbiausia – viską tinkamai suderinti ir nebijoti atrodyti kitaip. Miglė ir pati atrodo originaliai. Jos drabužiai originalių siluetų, dažniausiai ryškių spalvų, į akis krinta šukuosenos. Tekstilininkė sako, kad jos gyvenimas intensyvus, bet kūrybai ji visada atranda vietos.

Nuotraukoje Miglė Lebednykaitė. Prieiga internete: https://www.vda.lt/lt/menas-mokslas/meno-ir-mokslo-skyrius/migle-lebednykaite

---

Literatūra ir šaltiniai

1. Arbušauskas, Ruslanas. Kinijoje komplimentus žerdavo ir moterys. Iliustr. // Lietuvos rytas. 2001, birž. 20, priedas „Mes“, p. 2.
2. Baronaitė, Erika. Mergina su gėlėmis. Iliustr. // Panevėžio rytas. 2000, saus. 4, p. 11.
3. Barvičiūtė, Dovilė. Kūrybos džiaugsmas stipresnis už pinigus. Iliustr. // Sekundė. 2014, lapkr. 15, p. 7–8.
4. Doc. dr. Miglė Lebednykaitė: Prieiga internete:  https://www.vda.lt/lt/menas-mokslas/meno-ir-mokslo-skyrius/migle-lebednykaite/
5. Januševičienė, Virginija. Garsiosios „kandys“ sugrįžo į starto vietą. Iliustr. // Panevėžio rytas. 2008, birž. 14, p. 14–15.
6. Januševičienė, Virginija. Japonai menininkei atskleidė savo paslaptis. Iliustr. // Panevėžio rytas. 2006, spal. 27, p. 1, 5.
7. Kudirkienė, Gailutė. Drobės ritinys – tiesiai prie kojų. Iliustr. // Panevėžio kraštas. 2024, kovo 5, p. 7.
8. Lebednykaitė, Miglė. Kai tolimajai Japonijai Lietuva artima : [pokalbis] / [užrašė] Milda Kniežaitė. Iliustr. // Lietuvos žinios. 2006, spal. 14, p. 17, 21.
9. Žigienė, Valentina. Linksmintis studentei – tai su malonumu megzti. Iliustr. // Panevėžio balsas. 1999, gruod. 11, p. 10.
10. Žilevičius, Rimantas. Lietuvaitę vaidino Mi. Iliustr. // Šeimininkė. 2001, geg. 23, p. 6.