Filosofas, politikas, Vilniaus universiteto dėstytojas.
Politikas-filosofas. Baigęs Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinę mokyklą (dabar – gimnaziją), panevėžietis pasuko politikos link. 2010 m. įgijo politikos mokslų bakalauro laipsnį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, ten pat pasirinko lyginamąją politiką, tęsė magistratūros studijas. Jis sako „Visą laiką sąryšį su filosofija turėjau per politikos filosofiją“. Tai ir lėmė, kad Marius Markuckas pasirinko filosofijos doktorantūrą. Savo mokslinius atradimus jis yra pristatęs įvairiose tarptautinėse mokslinėse konferencijose, viena kurių organizuota – garsiojo Oksfordo universiteto. 2022 m. apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją tema „Transhumanizmo idėja istorinės ontologijos perspektyvoje“.
M. Markuckas yra politinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“ valdybos narys ir Panevėžio skyriaus pirmininkas.
Mokslininkas. Viename savo interviu miesto laikraščiui kalbėdamas apie jam suteiktą mokslų daktaro laipsnį, jis sakė, kad mokslininku netampama be noro pažinti, svarstyti, suprasti ir nuolatinio pažinimo proceso. „Visada turi išlikti studentas. Šis noras yra kur kas svarbesnis už bet kokius vardus. Tik esant šiam norui gali atsirasti ir vardai“.
Pažinimas, pasak filosofo, nesibaigiantis procesas, o žmogus iš prigimties yra klaustukas. M. Markuckui įdomiausios temos siejasi su žmogumi, jo santykiu su gamta, technologijomis, politika, kultūra. Filosofui rūpi suprasti, kur glūdi „žmogiškumo esmė“. Filosofija, pasak jo, žmogiškumo atsklaida, kartais skausminga, nes vedanti į ribų – pirmiausia žinojimo – pajautimą, bet juk tai ir formuoja mus kaip žmones, unikalias šios tikrovės būtybes. <…> Formuoja mus kaip išminties ieškotojus, kurie šiame procese patiria pačių įvairiausių nuotykių – ir ne visada žmogiškai lengvų.
Vaikystės kiemas. Kalbėdamas apie gimtąjį Panevėžį, jis sako, kad vieni šilčiausių jausmų jį aplanko prisiminus Pilėnų mikrorajoną, Dainavos gatvėje prabėgusią vaikystę. Net ir persikraustęs gyventi arčiau miesto centro, jis užsukdavo į savo gimtąjį kiemą susitikti su draugais.
Diena bibliotekoje. Filosofas yra dažnas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojas. „Bibliotekoje praleista diena – pažinimo ir atradimų šventė, o ne priverstinis darbas“. Čia jam smagu susitikti ir buvusį istorijos mokytoją Juozą Brazauską. Filosofas bibliotekoje renka medžiagą savo moksliniams darbams, o istorikas ieško informacijos savo rengiamoms knygoms.
Knygų rengimas ir publikavimas, pasak filosofo, yra labai atsakingas darbas. „Pirmiausia reikia save patį intelektualiai ir dvasiškai užauginti, o tik tada imtis rašyti“, – įsitikinęs pašnekovas.
M. Markuckas niekada nestokoja geros nuotaikos ir optimizmo. Bet kokiomis aplinkybėmis jis nepraranda meilės gyvenimui, tikėjimo svajonėmis. „Neverta graužtis, dėl to, ko negali greitai pakeisti. <…> „Esu laimingas, trokštu pamatyti, kas bus ateityje. Jeigu žinotume viską, kas bus jau dabar, būtų labai neįdomu. Reikia palikti vietos stebuklui, laukiančiam ateity“.
Nuotraukoje Marius Markuckas. Nuotrauka iš asmeninio M. Markucko archyvo.
Literatūra ir šaltiniai
- Karvelytė, Rasa. Filosofas: dar yra vietos stebuklui. Iliustr. // Sekundė. 2019, vas. 21, p. 1, 4.
- Markuckas, Marius. 52 Sekundės su kultūra. Marius Markuckas : [pokalbis] / [kalbėjosi] Rasa Karvelytė. Iliustr. // Sekundė. 2022, liep. 1, p. 8.