Režisierius, Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas, direktorius ir meno vadovas.

Vaikystės žaidimas. Režisierius teigia apie teatrą svajojęs nuo 6 metukų. „Nuo pat ankstyvos vaikystės kūriau lėlių pasaulį. Su lėlėm buvo labai paprasta. Lėlę galima nubausti, išteisinti, iškelti, susodinti diskusijai vieną prieš kitą. Lėlė pradeda veikti, kada veiki pats… Tas vaikystės žaidimas lėlėmis iš pradžių buvo bėgimas nuo kažko, slėpimasis, ilgainiui tapo nebe žaidimu, o gyvenimo būdu“.

Kiškis ir uždarbis. 8-erių Antanas pagamino pirmąją teatrinę (dabar taip galima vadinti) lėlę – kiškį. Netgi sugalvojo, kad šis turi rūkyti, tad sukurpė vamzdelį ir per jį pūtė dūmus… „Stačiau spektaklius po namo balkonais, o atėję žiūrovai pirkdavo bilietus, mokėdami gysločio lapais. Kadangi vaistažolių reikėdavo pririnkti į mokyklą, tai dariau tokį keistą biznį…“.

Deja, į jo pomėgį vaikystėje žaisti su lėlėmis daug kas žiūrėdavęs keistai. „Kada aplink niekas netiki, kad kažkas bus, o tiki tik tu vienas, tai ir lieki vienas su tuo tikėjimu, ir kovoji, kad tai įvyktų. Mano prasimušimas į gyvenimą buvo kova“. Šeimos ir aplinkinių požiūris į jo pomėgį ėmė keistis tik įstojus į Rokiškio kultūros mokyklą.

Lėlės. Pasak režisieriaus, pats šviesiausias metas jo gyvenime prasidėjo Panevėžio bendrovėje „Linas“. Čia atėjo dirbti klubo vadovu baigęs kultūros mokyklą. Iškart ėmė kurti lėlių teatrą.

A. Markuckiui scenoje prabylanti lėlė yra gyva: „Ji atgyja aktoriaus rankose. Ir režisierius, ir dailininkas gali visko prisigalvoti, bet jei lėlei neįkvėps gyvybės tas, kas ją valdo, šiai teks trauktis į sandėlį…“. Kita vertus, lėlė gali daugiau negu žmogus – pavyzdžiui, į akis pasakyti nepatogią tiesą. Lėlė – tai instrumentas, kuriuo kirbinamos žiūrovo širdys. Ją reikia mylėti ir tausoti, elgtis pagarbiai ir atsargiai – taip tarnaus ilgai, neges mechanizmai. Teatro lėlės yra meno kūriniai: „Lėlė – režisieriaus ir dailininko bendras darbas. Dailininkas turi įsiklausyti, kokią lėlę režisierius mato spektaklyje. Tuomet piešiami eskizai, numatomos charakteristikos… Su lėlėmis reikia daugiau širdies ir pirštų miklumo“.

Unikalus. Panevėžio lėlių vežimo teatras keliauja vienintelis Europoje. Anksčiau po 500 km per vasaros gastroles nuvažiuodavo poros arklių traukiamu spalvingu vežimu. 2021 m. arklius pakeitė garvežiukas. Tai leidžia apkeliauti gerokai daugiau.

Lėlininkų vaidinimus matė Utenos, Molėtų, Zarasų, Ignalinos, Visagino, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių rajonų vaikai. Užsienio televizininkų paklaustas, kas gastrolėse nutiks nauja šiandien, Antanas kasdien atsakydavo: „Šiandien šito kaimo vaikus padarysim laimingus. Gal kažkas taps geresnis, nebeskriaus draugo, nekels rankos prieš silpnesnį ar gyvūną. Gal kažkam įsižiebs svajonė“.

Tarptautinis. Šiuo metu teatre dirba 10 ukrainiečių, tarp jų jauna ukrainiečių pora – diplomuoti dailininkai-lėlininkai. A. Markuckis džiaugiasi: su pastaraisiais atėjo permainos, senąsias mėgėjiškas keičia sudėtingos mechanikos lėlės, gebančios atlikti daug įvairesnių judesių.

Apdovanojimai. A. Markuckis per savo kūrybos metus teatre pastatė per 30 spektaklių. 1994 m. LR kultūros ministerija jam suteikė B. Dauguviečio premijos laureato vardą už lietuviškos dramaturgijos propagavimą, Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrimą. 2003 m. Danijos Karalystė skyrė H. K. Anderseno premiją už šio rašytojo kūrybos puoselėjimą ir propagavimą, tais pačiais metais A. Markuckiui suteiktas nusipelniusio panevėžiečio vardas kultūros srityje, 2004 m. – Metų panevėžiečio vardas. 2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. 2016 m. Kultūros ministerija įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir švietimui, vaikų meninį ir kultūrinį ugdymą, Panevėžio ir Lietuvos teigiamo įvaizdžio formavimą, bendruomeniškumo stiprinimą bei asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. 2023 m. Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas išrinktas Kultūros ir meno premijos laureatu.

Nuotraukoje Antanas Markuckis. Pauliaus Židonio nuotrauka. Prieiga internete: https://www.pavb.lt/2023/10/nuosirdziai-musu-antanas-markuckis/

---

Literatūra ir šaltiniai

1. Išrinkti Kultūros ir meno premijų laureatai. Iliustr. // Sekundė. 2023, bal. 12, p. 5.
2. Jalianiauskienė, Vitalija. A. Markuckis – tarp geriausių. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2006, bal. 1,  p. 4.
3. Kudirkienė, Gailutė. Per šios vasaros gastroles vaidino dvigubai daugiau. Iliustr. // Panevėžio kraštas. 2021, rugpj. 25, p. 5, 8–9.
4. Markuckis, Antanas. Ketvirtį amžiaus po kaimus keliauja teatras : [pokalbis] / [užrašė] Genė Silickienė. Iliustr. // Respublika. 2011, birž. 17, p. 11.
5. Markuckis, Antanas. Ko liūdi Vežimo teatro lėlės : [pokalbis] / [kalbėjosi] Jaunius Pocius. Iliustr. // Mūsų Respublika. 2017, birž. 9/15, p. 8.
6. Markuckis, Antanas. Lėlininkas Antanas Markuckis nebijo mirties : [pokalbis] / [kalbėjosi] Raimonda Mikučionytė. Iliustr. // Senvagė. 2014, nr. 1(6), p. 30–33.
7. Markuckis, Antanas. 52 Sekundės su kultūra. Antanas Markuckis : [pokalbis] / [kalbėjosi] Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Iliustr. // Sekundė. 2021, vas. 5, p. 8–9.
8. Markuckis, Antanas. Viengungis tebeieško laimės arkliais kinkytu vežimu : [pokalbis] / [kalbėjosi] Genė Silickienė. Iliustr. // Respublika. 2005, saus. 29, priedas „Julius“, p. 4–5.
9. Mezginaitė, Elena. Panevėžio lėlių vežimo teatras. Panevėžys : Panevėžio lėlių vežimo teatras, 2011. [64] p.