Ilgametė vaikų ir jaunimo bei suaugusiųjų liaudies šokių kolektyvų vadovė, choreografė, respublikinių dainų švenčių baletmeisterė, etninės kultūros specialistė, Lietuvos choreografų sąjungos, Panevėžio apskrities kultūros ir švietimo įstaigų vaikų šokių ansamblių ekspertė-konsultantė, tarptautinės meno organizacijos IOV prie Unesco ir tarptautinės meno tarybos CID prie Unesco narė, per šokį puoselėjanti lietuvybės ryšius tarp gyvenančių Panevėžyje ir išeivijoje.
Iš Žemaitijos kaimelio į Panevėžį. Laikraščio „Panevėžio kraštas“ žurnalistei Zita Rimkuvienė yra sakiusi: „Buvau paprasta mergaitė iš mažo Žemaitijos kaimelio, šokių mokytoja būti nė nesvajojau“. Mokykloje ji lankė gimnastikos būrelį, tačiau treneriai, ją vienuolikmetę, pakvietė į Panevėžio internatą (dabar Raimundo Sargūno sporto gimnazija). Panevėžyje būdama viena, dažnai ir ašarą nubraukdavusi. Aukštaitijos sostinėje žemaitukę, kaip ji pati prisimena, patraukė teatras, lankė režisieriaus Juozo Miltinio dramos studiją. O Klaipėdos konservatorijoje besimokiusi sesuo prikalbino Zitą stoti į choreografiją. Po ketverių metų studijų pasirinko Biržus, kadangi ten trūko choreografų. Bet tuo metu konservatorija gavo prašymą atsiųsti jauną specialistą į Panevėžį – Statybos tresto kultūros rūmus. „Ten Šermukšnių gatvėje 31, radau savo užkampio laimę“, – prisimena darbo pradžią choreografė. „Neįsivaizdavau, kad tada pradėjusi rinkti į kolektyvą vaikus, tiek metų liksiu Panevėžyje. Maniau apsiginsiu diplomą ir išvyksiu.“ Tačiau praėjo daugiau kaip 40 metų Panevėžyje, jos vadovaujamuose šokių kolektyvuose užaugo jau kelios šokėjų kartos.
Apie šokį ir Panevėžį. Z. Rimkuvienė nuolat skatina puoselėti ir skleisti lietuvišką šokį. Pasak jos, šokis – tai stebuklingas ratas užgimęs šimtmečių gilumoje, įsukęs į save amžių kūrybiškumą, sugėręs viską, kas išliko iš seniausių laikų, ir viską, kas pažymėta šiuolaikinės kūrybos ženklu. „Šokis ir daina buvo ir bus reikalingi visais laikais, meilė jiems buvo ir bus perduodama iš kartos į kartą. Vaikų šypsenos ir jų kūrybos džiaugsmas yra pati gražiausia liaudies meno ir kultūros tradicijų puošmena, ugdanti meilę ne tik tautiniam šokiui bet ir Lietuvai.“ Šokis – tai sielos šventė, tai menas, kuris nepaiso kalbos, kultūros ir žinoma, amžiaus. Kol šokti liaudies šokių eina vaikai, kol jie domisi folkloru – tol noriu dirbti, pati širdis plazda polkos ritmu“, – atvirauja Zita Rimkuvienė. Moters teigimu, ji pamilo gilias sporto ir teatro tradicijas turintį miestą, perprato aukštaičių būdą, tarmę, papročius. Dabar su Panevėžiu ją sieja daugybė sentimentų. „Čia subūriau šokių kolektyvus. Šiame mieste vyko pirmieji koncertai, čia rengiamės dainų šventėms, pirmiesiems konkursams „Pora už poros“, „Aguonėlė“. Iš šio miesto prasidėjo pirmosios kelionės po Europą.“
Prestižas ir didelė privilegija. Z. Rimkuvienės vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblio „Grandinėlė“ ir suaugusiųjų „Linas“ šokėjams plojo ne tik Lietuvos, Europos, bet ir Argentinos, Japonijos, Indijos, Kanados, Kanarų salų, Kinijos, Urugvajaus, Meksikos, Amerikos ir daugybės kitų tolimų šalių žiūrovų. Festivaliuose Lietuvoje ir pasaulyje laimėti ne tik žiūrovų ir pagrindiniai prizai, pirmosios vietos, bet ir šimtai pagyrimo raštų, diplomų, suvenyrų, ženklelių, knygų. „Kiekviena išvyka, ar į tarptautinį šokių festivalį Europoje, ar į šokių šventę už Atlanto yra savo šalies pristatymas“, – sako choreografė.
Jai brangūs 1989 m. Sąjūdžio laikų prisiminimai – Panevėžio kultūros centro senjorų liaudiškų šokių ansamblio „Linas“ išvyka į Krokuvą, ir tas nepamirštamas jausmas, kai miesto aikštėje išskleista Trispalvė, pristatyti lietuviški šokiai – taip šokėjams atsivėrė keliai į Europą, užsimezgė pažintys. Prisiminimuose – gautas pirmasis kvietimas iš prancūzų pasirodyti su lietuvių liaudies šokiais. Vadovė džiaugiasi, kad didžiulis būrys jos vadovaujamo kolektyvo „Grandinėlė“ vaikų pamatė pasaulį, pasiekė ne tik aukštų rezultatų konkursuose, bet ir tapo ypatinga kultūrinės bendruomenės dalimi. Šokio virtuozė nuolat skatino savo šokėjus siekti tobulumo, išlaikydama šiltą ir motyvuojančią atmosferą šokių kolektyvuose. Z. Rimkuvienės gyvenimas susietas ne tik su šokiais, bet ir su „Grandinėlės“ vaikais. „Be ansamblio aš esu niekas. Tai mano gyvenimo dalis. „Grandinėlė“ – tai nesibaigianti jaunystė, tai didelis ir gražus vienminčių Panevėžio vaikų ir jaunuolių sambūris“, – sako šokių mokytoja.
Choreografė svarsto, kad gyvenime ne kartą būta progų likti užsienyje, bet jomis nepasinaudojusi. „Kaipgi aš savo vaikus paliksiu? Iš Kultūros centro išeinu paskutinė, esu ne tik šokių mokytoja, bet ir kostiumerė, visus šokėjus myliu kaip savo vaikus. Kai pamatau, kad vaikas jau perprato šokio brėžinį, kad įvyko lūžis ir jis tikrai šoks, tokia palaima apima.“
Pastebėta ir apdovanota. Už aktyvią koncertinę veiklą, darbą su vaikais ir jaunimu, liaudies tradicijų puoselėjimą ir propagavimą, už aktyvų dalyvavimą Panevėžio miesto kultūriniame gyvenime, kultūros ir sporto renginių, dainų švenčių rengimą bei aktyvų dalyvavimą choreografė buvo daugybę kartų apdovanota. Du kartus išrinkta „Metų panevėžiete“: 2009 m. – kultūros ir meno srityje. 2012 m. – už pelnytą Pasaulio folkloro Oskaro apdovanojimą ir kūrybinės veiklos 35 metų sukaktį. 2012 m. gruodžio 1 d. Portugalijoje, Gimarainso mieste, panevėžietei už liaudies šokio puoselėjimą ir jo sklaidą Tarptautinė folkloro asociacijų sąjunga įteikė pasaulio folkloro Oskarą. 2022 m. apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą. 2003 m. ir 2025 m. pelnytas Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtas „Aukso paukštės“ apdovanojimas džiaugsmingai priimtas ansambliečių ir vadovės. Z. Rimkuvienė laiminga, kad gyvendama ir dirbdama mėgstamą darbą vis dar turi jėgų ir idėjų ką duoti savo miestui, šaliai ir vaikams.
Nuotraukoje Zita Rimkuvienė. Prieiga internete: https://jp.lt/paneveziete-choreografe-zita-rimkuviene-apie-g-petkevicaites-bites-medali-tarnaukite-lietuvai/
Literatūra ir šaltiniai
- Baltutytė, Agnė. Už tarnystę Lietuvai – medalis choreografei. Iliustr. // Sekundė. 2022, kovo 31, p. 1, 3.
- Janušonytė, Asta. Šokio mūzos palytėta. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2012, gruod. 1, p. 17.
- Kudirkienė, Gailutė. Surado savo užkampio laimę ir – niekur kitur daugiau. Iliustr. // Panevėžio kraštas. 2024, bal. 9, p. 5, 7.
- Mikučionytė, Raimonda. Apdovanojo Metų žmones. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2009, gruod. 18, p. 4.
- Panevėžietei – pasaulio folkloro „Oskaras“. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2012, lapkr. 23, p. 6.
- Patapaitė, Danielė. Širdis, plakanti šokio ritmu. Iliustr. // Sekundė. 2015, spal. 23, p. 7.
- Rimkuvienė-Šeputytė Zita. Portr. // Kas yra kas. Lietuvos moterys, Kaunas : Neolitas, 2007. P. 390–391.