Švč. Trejybės bažnyčia

Pastabos

1727 m. Panevėžyje įsikūrę vienuoliai pijorai pastatė medinę bažnyčią, vienuolyną ir mokyklą. 1790 m. visi pastatai sudegė. 1803 m. pastatyta nauja bebokštė akmenų mūro bažnyčia.

1832 m. bažnyčioje būta 5 medinių altorių. Didijį, dviejų tarpsnių altorių puošė Švč. Trejybės ir Švč. Marijos Sopulingosios paveikslai. Presbiterijoje stovėjo du šoniniai altoriai. Vienas, dviejų tarpsnių, su šv. Antano ir Čenstachavos Marijos, padabintos sidabrine auksuota karūna, paveikslais. Kitas – vieno tarpsnio, su Šv. Juozapo atvaizdu. Bažnyčioje buvo saugomi pijorų vienuolyno fundatorių K. Dembskio ir K. Belazaro portretai.

Po 1831 m. sukilimo Rusijos administracija pijorų vienuolyną, bažnyčią ir mokyklą uždarė. 1847 m. bažnyčia paversta cerkve ir pavadinta Kazanės Dievo Motinos vardu. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai bažnyčioje buvo įrengę karo belaisvių stovyklą.

1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams, kurie ją rekonstravo į Švč. Trejybės bažnyčią, įrengė 3 altorius, pervežtus iš Klovainių, vargonus, nugriovė cerkvės bokštelius. Remonto ir įrengimo darbais rūpinosi kun. J. Ruškys. Iki 1927 m. ji buvo tapusi Įgulos bažnyčia – joje meldėsi 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko kariai. 1927 m. perduota marijonų kongregacijai. Rektorius kun. J. Tilvytis organizavo bažnyčios vidaus puošybą. Bažnyčią konsekravo vysk. K. Paltarokas. 1931 m. Martinas Kšanauskas jai paaukojo varpą su įrašu: „Da pacem, Domine, in diebus nostris “. 1936 m. kun. J. Senkaus rūpesčiu bažnyčios interjeras vėl buvo dekoruotas.

1944 m. bažnyčia nukentėjo nuo Antrojo pasaulinio karo veiksmų. Rektorius kun. S. Mažeika ją suremontavo, sutvarkė altorius, interjerą papuošė paveikslais, tačiau 1949 m. sovietinė okupacinė valdžia bažnyčią uždarė, pavertė ją sandėliu, apie 1969 m. – šokių sale. 1973–1989 m. joje veikė Parodų rūmai.

Tikintiesiems bažnyčia grąžinta 1989 05 01. Jos klebono R. Pukenio rūpesčiu atstatyta ir pertvarkyta. Atšventinta 1990 m.

Bažnyčia neogotikinio stiliaus, vienbokštė, statyta iš akmens mūro, jos architektūroje – neoromantinio, klasicistinio ir neogotikinio stilių jungtis. Bažnyčioje penki altoriai, vidaus erdvę pilioriai dalija į tris navas. Seniausi bažnyčioje esantys paveikslai – 1881 m. Mielnickio Varšuvoje tapyta drobė, vaizduojanti Šv. Mykolą Arkangelą, ir Švč. Trejybės paveikslas.

Bažnyčios interjere – dvi atminimo lentos 1919–1923 m. už Lietuvą kovojusiems ir žuvusiems 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko kariams.

Literatūra

  1. Kultūros vertybių registras. Prieiga internete: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/52BEA7FB-E889-412D-AC94-31B9EE01934C
  2. Kaziukonis, Leonas. Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia. Prieiga internete: https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/pries-25-metus-panevezio-svc-trejybes-baznycia-grazinta-tikintiesiems/
  3. Paltarokas, Kazimieras. Panevėžio bažnyčios. Panevėžys, 1936. P. 11–12, 14–16, 25–27.
  4. Panevėžio buvęs pijorų (vėliau – marijonų) vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia. Prieiga internete: http://vienuolynai.mch.mii.lt/V47-54/Panevez.htm
  5. Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia. Iliustr. // Panevėžio vyskupijos bažnyčios. Kaunas, [2012]. P. 130–131.
  6. Rupeikienė, Marija. Tautinių mažumų sakralinis paveldas. Iliustr. Brėž.. Bibliogr. išnašose // Iš Panevėžio praeities: tautos mieste. Kaunas, 2014. P. 7–32.