Vėjo malūnas

Pastabos

1920 m. malūne įrengtas lokomobilis (kilnojamasis arba stacionarus energijai gauti agregatas, sudarytas iš garo katilo, garo mašinos ir pagalbinių įrenginių).

1931 m. malūną nusipirko Z. Pranckūnas. Šalia malūno įrengė milo vėlyklą ir dažyklą, lentpjūvę. 1932 m. gavęs savivaldybės leidimą, malūne įrengė elektros variklį. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai malūnas nacionalizuotas, priklausė „Pramkombinatui“, vėliau gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui. Malūnas veikė iki 1980 m., kai, susidėvėjus įrenginiams, buvo uždarytas ir perduotas Panevėžio miesto DŽDT Vykdomojo komiteto Kultūros skyriui.

1988 m. malūnas rekonstruotas pagal parengtą architektų G. Klimavičiaus ir V. Sipavičiaus projektą, tačiau autentiška malūno išorė nebuvo atkurta. Jame ketinta įkurti Panevėžio kraštotyros muziejaus Gamtos skyrių, tačiau dėl netinkamų sąlygų muziejinių vertybių eksponavimui tai nebuvo padaryta. 1992 m. malūnas grąžintas Z. Pranckūno įpėdiniams, kurie malūną išnuomojo verslininkams, pastate įrengusiems restoraną.

2011 m. malūną įsigijo bendrovė „Deliuvis“. Jos rūpesčiu 2014 m. atkurtas autentiškas malūno išorės vaizdas, pagaminti ir sumontuoti malūno sparnai.

Literatūra

  1. Kultūros vertybių registras. Prieiga internete: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/0671be24-afaa-4037-b295-d7ad0034219f
  2. Baubonis, Zenonas. Sparnai sukami vidurio lygumų vėjo. Iliustr. // Mano sodyba. 2016, nr. 7 (liepa), p. 14–16.
  3. Čiplytė, Joana Viga. Malūnininko Zenono Pranckūno šeima. Iliustr. // Čiplytė J. V. Kaimynai. Vilnius, 2004. P. 7–17.
  4. Kaziukonis, Leonas. Apie malūnus, sparnus ir žygius. Iliustr. Prieiga internete: https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/apie-malunus-sparnus-ir-zygius/
  5. Kaziukonis, Leonas. Iš Panevėžio malūnų praeities. Bibliogr. str. gale // Panevėžio istorijos fragmentai. Panevėžys. 1993. P. 53–59.