- Adresas: Parko g. 12
- Pastatymo metai: 2008
- Architektas: Andrius Bakšys, Andrius Zanevičius, Elvita Byčiūtė, Gintas Reisgys, Olegas Tuliakovas, Saulius Mikšas
Pastabos
Universalios sporto arenos pastato autoriai – projektavimo paslaugų firmos „Forma“ architektai. Pradėta statyti 2007 m. gegužės mėn., baigta 2008 m. spalio mėn., Jai suteiktas „Cido“ vardas. 2022 m. pavadinimas pakeistas į „Kalnapilio“.
Projekto užsakovas – Panevėžio miesto savivaldybė. Arenos projekto vertė – 108 mln. litų. Statybos darbus atliko AB Panevėžio statybos trestas.
Pastato forma – cilindras su išstumtomis į išorę laiptinėmis. Formą ir apšvietimą išryškina ypatinga apdailai naudota plokštė, keičianti spalvą priklausomai nuo žiūrėjimo taško. Arenos vidaus apdaila – kukli. Ji atlikta tik ten, kur yra būtina, bei ten, kur to reikalauja nustatyti normatyvai. Visi kiti arenos paviršiai palikti, siekiant parodyti gelžbetonio konstrukcijų grožį. Arenos išilginių santvarų ilgis siekia 112 m, skersinių – 94 m., ji yra viena didžiausių perdengtų angų Lietuvoje.
Panevėžio arena ypatinga dėl jos dviračių treko. Jį projektavo Vokietijos kompanija „SportBau“, dviračių trekų projektais garsi visame pasaulyje. Prie treko statymo darbų prisidėjo ir pats kompanijos vadovas Ralfas Šurmanas (Ralph Schuerman). Treko danga išklota Sibiro pušų lentelėmis. Tai vienintelis olimpinius standartus atitinkantis 250 metrų ilgio trekas visose Baltijos valstybėse.
Bendras arenos plotas – 23477.4 m².
Literatūra
- Cido arena. [„Panevėžio arena“, JSC], [s.a.]. [12] p. : iliustr.
- Kaziukonis, Leonas. Iš Panevėžio „Cido“ arenos dviračių treko istorijos. Iliustr. Prieiga internete: https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/is-panevezio-cido-arenos-dviraciu-treko-istorijos/
- Levandraitytė, Milda. Panevėžiečiai neišsigando iššūkio : naujoji „Cido“ arena pareikalavo iki šiol Lietuvoje netaikytų technologijų. Iliustr. // Statyba ir architektūra. 2008, Nr. 11, p. 10–15.
- Panevėžio „Cido“ arena = „Cido“ Arena in Panevėžys. Iliustr. // Lietuvos architektūros apžvalga, 1990–2020. Vilnius : Archiforma, 2020. P. 170–171.