Virtuali paroda

Amžininkų atsiminimai apie Panevėžį

Nuo XIX a. vidurio iki šių dienų

Arvydas Šliogeris: „Sugrįžti į Panevėžį man reikštų sugrįžti į dievų artumą“

Arvydas Šliogeris

Arvydas Šliogeris (1944–2019) – filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas. Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Gimė Panevėžyje. 1962 m. baigė Panevėžio II vidurinę mokyklą (dab. V. Žemkalnio gimnazija).

 

Ištrauka iš Arvydo Šliogerio pokalbio su poetu Vaidotu Dauniu, kuriame filosofas apmąsto tėviškės prasmę, jos reikšmę žmogui.

 

[…] deja, aš nesu nei Dievas, nei neobjektyvus ironikas, nei abejingas stebėtojas, todėl kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prousto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto. Mes prisigalvojame tūkstančius absoliutų, nusilipdome tūkstančius stabų, bet, deja, sulaukęs penkiasdešimties aš supratau, kad turėjau tik vieną absoliutą, kuris man brangesnis ir už poną Dievą. Ir tai buvo tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške. Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias. Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis. Ten aš bendravau su dievais; ten patyriau „pagonišką“ gyvenimo pilnatvę. Todėl atsakau: sugrįžti į Panevėžį man reikštų sugrįžti į dievų artumą; prisiliesti prie pačių daiktų; pabėgti nuo siaubingų abstrakcijų, kuriose plūduriuoja ne tik mano, bet ir daugelio kitų gyvenimas; atgauti pasitikėjimą buvimu; įsiforminti ir apsibrėžti; vėl būti apžvelgiamoje erdvėje; įveikti chaosą, tviskantį iš baigiančio išprotėti nūdienos pasaulio; iš Didžiojo Anonimo sugrįžti į neatšaukiamą Čiadabar. Mano mėgstamas mąstytojas pasakė taip: didžiausia dabarties žmogaus nelaimė – tėvynės prarastis. Pritariu jam be išlygų, nes žinau, kad praradau Lietuvą, kurią galėjau mylėti, ir niekad netapsiu pilnateisiu prekeivių bei kompiuterių pasaulio piliečiu. Bet tikriausiai dar nepraradau Panevėžio, savo tėviškės. O tėviškė man svarbiau už tėvynę ar tautą. Tauta, tėvynė – tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas. Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.


Šliogeris, Arvydas. Sugrįžti į Panevėžį: [pokalbis su Vaidotu Dauniu] // Konservatoriaus išpažintys. Vilnius : Pradai, 1995, p. 120–134.

Nuotraukoje: Arvydas Šliogeris. Prieiga internete: https://www.alfa.lt/straipsnis/104542/arvydas-sliogeris-gyventi-lietuvoje-nesmagu