Atvažiavęs į Panevėžį iš žalio Lėvens slėnio, atsidūriau prie palengva savo drumzlinus vandenis plukdančio Nevėžio. Gyvenome ant upės kranto, tad ir mūsų gatvė vadinta Upės vardu. Pavasarį Nevėžis išsiliedavo ir dumblu patręšdavo paupio žemę. Joje viskas labai vešėjo. Šalia krantus jungiančio tilto veikė spirito ir mielių fabrikas, vadintas Montvilo fabriku. Tai buvo gana stilingas raudonų ir geltonų plytų statinys, dabar per įvairias rekonstrukcijas nebeatpažįstamai pasikeitęs. Rytą, vidudieny ar vakare, baigiant darbą, kimiai, trūkčiodama, tarsi dejuodama, užkaukdavo fabriko sirena. Jai pritardavo kitos. Penktadienio pavakary, prasidedant žydų šabui, mieste nuaidėdavo įvairiabalsis visų malūnų ir lentpjūvių sirenų choras. Iš kitoje upės pusėje stovėjusios „Kalnapilio“ alaus daryklos kartais padvelkdavo malonus salyklo kvapas. Ne visi kvapai prie Nevėžio buvo malonūs, kol miesto kanalizacijos vandenys tekėdavo tiesiog į upę. Nevėžio krantai ir prie jo pasvirę žilvičiai buvo mūsų pamėgta žaidimų vieta, bet maudytis ir žuvauti čia negalėjome, tad traukdavome į upės aukštupį, kur švaresnis vanduo.

Miestas garsėjo savo malūnais. Tiltu į geležinkelio stotį ir atgal ištisai dundėdamas riedėdavo sunkusis transportas – įmitę arkliai, įtempę sprandus, traukė miltų maišų prikrautus vežimus. Kadaise pavieto centru buvusi Upytė liko kaimeliu, o Panevėžys labai išaugo. Jo jau negalima lyginti su Kupiškiu. Čia buvo kelios gimnazijos, kino teatrai, bažnyčios, vyskupijos katedra, keletas fabrikų. Miestas buvo gražiai tvarkomas – pagrindinės gatvės grįstos tašytais akmenimis, parduotuvės tarsi lenktyniavo, kuri gražiau įrengs vitrinas. Žmonės gatvėse rodydavosi puošnūs, susitvarkę – vaikščiojo skrybėlėtos ponios, pentinus žvangino karininkai, o karo lakūnai, burgzdami motociklais, iš proto varė gimnazistes. Karininkams buvo privalu vesti tik vidurinį išsilavinimą turinčias merginas, o nuotakų pasirinkimas nebuvo didelis. Naujosios ponios karininkų ramovėje šoko lietuviškus tautinius šokius ir dainavo: „Šieji rūtą, šieji mietą, šieji lelijieli… Šieji savi jauno dieni, jak zielionų rūtų“. Mama bodėjosi naujai besiformuojančios miesčionijos „smetonėle“. Būdama karšta tautinių tradicijų propaguotoja, ji kartais išeidavo į gatvę apsigaubusi nuometu, tuo stebindama miesto ponias, nes visa, kas kaimiška, dar tebebuvo „chamiška“. O ir valdžioje ar visi buvo išprusę? Apie miesto „šulus“ panevėžiečiai buvo sudėję tokius kupletus: „Pan Chodokowski dupę grzeje, Gurwicz – marki kleje, Kliczman – sztuki pokazuje, Aiźyn – pompę poprawuje“ (Ponas Chodokovskis užpakalį šildosi, Gurvičius – ženklus klijuoja, Kličmanas – juokus krečia, Aižinas – pompą remontuoja).

Buvo kalbama, kad poniai Sofijai Smetonienei lankant savo brolį, Panevėžio burmistrą poną Chodokauską, kartais neoficialiai čia apsilankydavo ir prezidentas Antanas Smetona.

Į Kupiškį nuvažiuodavome tik vasarą. Greitai tapau tikru panevėžiečiu, kalbėjau jų tarme ir šis miestas tapo mano antrąja gimtine

Gaila, kad šiandien Panevėžys prarado savo senąjį žavesį. Juk kadaise tai buvo vienas tipiškiausių Lietuvos miestų. Žavėjausi, kad Panevėžys nepriminė didelio kaimo. Gaila, kad nuo jo veido dingo daug savitų architektūros akcentų. Jau pirmasis pokario metų miesto architektas daug ką smarkiai apgadino. Paskelbtas šūkis „gyvensim be tvorų!“ nušlavė daug meniškų iš metalo kaltų ir lietų tvorų. Miesto sodo, berniukų gimnazijos tvoros ypač puošė miestą ir niekam nekliuvo. Jas nugriovus, atsivėrė tuščios erdvės, suiro gatvių struktūra. Panevėžyje be gailesčio buvo nuversti unikalūs, retai Lietuvoje aptinkami mediniai namai, kurie, norint imituoti mūrinę architektūrą, išorėje buvo aptinkuoti ir papuošti gausiu dekoru. Niekas nepasistengė šių architektūros perliukų išsaugoti. Miestą nusiaubė dekoratyvinių architektūros detalių naikinimo manija. Buvo nukalinėti karnizai, langų apvadai, puošnūs erkeriai, sienos nutinkuotos lygiai, namai virto šiuolaikiškais kubais. Gal tai buvo atsakas į Chruščiovo šūkį kovoti su nesaikingumu architektūroje? Tačiau tuo metu nieko nesaikingo Panevėžyje nebuvo pastatyta, tad nukentėjo senieji architektūros paminklai. Štai kad ir toks atvejis. 1948 metų žiemos vakarą, eidamas pro šviečiančius Lietuvos banko langus, pamačiau taip „išpuoštą“ jo interjerą: skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti atlantai, laikę operacijų salės kupolą, buvo nuauksuoti, pats kupolas išdažytas mėlynai, jame švietė auksinės žvaigždės, tarpuose tarp atlantų buvo nutapyti „Trys didvyriai“ (Tri bogatyria), „Alionuška“, „Medžiotojų poilsis“ (Ochotniki na privale), Ivano Šiškino „Meškiukai“ – visa populiarioji rusų tapybos klasika. Paaiškėjo, kad banko valdytojas, didelis meno mėgėjas, pasamdė kažkokį pravažiuojantį dailininką, mokėjo jam inžinieriaus algą, o šis už ją tapė tol, kol ant sienų nebeliko vietos. Apie 2002 metus perskaičiau Panevėžio laikraštyje, kad Lietuvos banko pastate atrastos vertingos freskos, kurių restauravimui reikia didelių lėšų (!). Negi vėl bus padaryta nesąmonė? Būdamas Panevėžyje, susitikau su banko valdytoju, įsiprašiau pažiūrėti interjero. „Freskų“ visgi niekas nerestauravo, tačiau atlantai buvo palikti bronziniai. Valdytojas parodė ant sienų padarytas dažymo atodangas – tai esąs autentiškas sienų dekoras – jis bus kruopščiai restauruotas. O man tai priminė sovietmečiu mėgtą „nakatą“ – dažymą voleliu.

---

Jokūbonis, Gediminas. Panevėžys. Iliustr. // Kai žaidė angelai. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 20–24.

Nuotraukoje: Gediminas Jokūbonis. Prieiga internete: https://www.geni.com/people/Gediminas-Jok%C5%ABbonis/6000000008121642478