Panevėžys atsispaudęs manyje panašiai kaip skiepo nuo raupų reljefas ant bicepso. Manau, kad kūdikius nuo baisiausių ligų visada paskiepija gimtuosiuose miestuose. Bet ryškiau atsimenu ne tą skiepą, o kitą, tuberkuliozės mėginį. Dispanseris buvo šalia Raudonosios bažnyčios – niekas jos nevadino kitaip, nes ji yra iš raudonų plytų. Pastato mansardos langus dengė balto perkelio užuolaidėlės, o šalia augo alyva… O gal alyvą jau įsivaizduoju kaip tuometinės baimės kompensaciją. Kai motina mane vedė ten padaryti įbrėžimo, įsivaizdavau, kad namas turi ir kitas duris, pro kurias išleidžiami žmonės, plaučiuose jau turintys skyles. Aprengti naktiniais marškiniais, pasiūtais iš užuolaidų, jie dienas baigia nematomame iš fasadinės pastato pusės parke, apsodintame nežydinčiais krūmais ir neužmirštuolėmis. Taip, kaip tie žmonės, kentėjo tik Kristus, pakabintas ant kryžiaus tuoj už laukujų Raudonosios bažnyčios durų. Jo žaizdotų, vinimis pervertų kojų ir rankų stengdavausi išvengti žvilgsniu ir kiekvienąkart dėl to jaučiau gėdą. Juk Kristus taip kentėjo, o aš bijau į tą kančią net pažvelgti… Persižegnodavau, kyštelėjusi pirštų galus į indą, pritvirtintą prie sienos, su jo ašaromis.

Alyvos Panevėžyje dar auga autobusų stoties skverelyje, kurio suoliukai būdavo nusėsti čigonių ir plačiaklubių laisvo elgesio moterų, tos moterys tada ir visą likusį gyvenimą man buvo kur kas įdomesnės nei pavyzdingosios. Įdomesnės nei, pavyzdžiui, ta, kurią šiandien, praėjus nuo anų alyvų vaizdo keturiasdešimčiai metų, su vyru ir kokių ketverių metų dukrele mačiau Vilniuje, kavinėje „Coffee Inn“. Mergaitė pačiupo maišelį su sausainiu, norėdama kuo greičiau jo atsikąsti, o mama mandagiai, bet tvirtai atėmė tą maišiuką ir pasakė: „Mokėk išlaukti. Atsisėsime su tėtuku lauke, tada…“ Tėtė ilgai, atidžiai ir atsakingai rinkosi kavą iš mojito, frappe, kapučino, amerikietiškos, espresso, paskui prie stalelio skaitė „Respubliką“, o mama žiūrėjo – į niekur. Jau kartą rašiau, kad būtent Panevėžio autobusų stoties alyvos man asocijuodavosi su Alyvų sodu, kuriame kentėjo Kristus, o visos tos moterys – su vienintele moterimi: nuodėmingąja Magdalena. (Nereikėtų kartoti parašytų detalių, bet kitaip šitas tekstas bus be pabaigos.)

Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepėjo niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose.

Jeigu kas nors man lieptų Panevėžį metaforizuoti fotografija – tai būtų šiek tiek apdriskęs vaikas, sėdintis autobusų arba geležinkelio stotyje ir žvelgiantis į išvažiuojančius autobusus. Prie geležinkelio bėgių iš prekinių vagonų pribyrėdavo balto kvarcinio smėlio, vežamo į Anykščius, anglių ir žalio stiklo, jis atrodė kaip storo ledo gabalai. O autobusų stotyje pasirodydavo keistas, vien iš raumenų „nulipdytas“ vyras su ramentu, jis dažniausiai sėdėdavo laukiamojoje salėje ir žiūrėdavo į žmones. Keisčiausia jo savybė yra tai, kad jis nesensta. Mačiau jį pernai, tebėra beveik toks pat. Vaikystėje atrodė, kad autobusai išvyksta ne į Vilnių, Kauną, Vilkaviškį, Pasvalį, Biržus, Saločius, Rygą ir Taliną, bet į gundantį neapibrėžtumu pasaulį, kuris žadėjo tai, ką net drąsiausiose svajonėse buvo baugu įsivaizduoti, ir tai, kas, rodės, neturėjo nieko bendra su tomis gatvėmis, kuriose gyvenau – Geležinkelio, Staniūnų ir Beržų. Dabar jau galiu pasakyti, kad tada banaliai klydau. Gyvenau kur kas didesniuose miestuose nei gimtasis, gyvenau mieste, kuriame visų žemėje egzistuojančių rasių gyventojų yra dvigubai daugiau nei visoje Lietuvoje, bet jie tik blankiai pakartojo gimtojo miesto potyrius.

Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimai išgyventi būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui. Panevėžiui priklauso ir šaltų vasaros dienų sausvėjų licencija – skersgatvyje vėjas kartais žiebdavo į akis saują dulkių ir vis atrodė, kad tuoj kažkas atsitiks, taip kaip turi atsitikti kitame romano puslapyje. Vidurdienį kartais pasigirsdavo laidotuvių melodija, grojama pučiamųjų, atsklindanti iš kapinių Ramygalos gatvėje. Tuoj pat užversdavau knygą ir glostydavau šunį, nes mirtis imdavo alsuoti už nugaros, ir jos negalėjo pribaigti net Ato špaga. Vainikai, paliekami velioniui ant kapo, būdavo metaliniai ir, kai pūsdavo rudeninis vėjas, baugiai džerškėdavo.

Jaunimo parke pasikėlusi apžvalgos ratu kartą pamačiau takeliu (žemiau, nei tas takas iš tiesų buvo, ko gero, pragare) einantį savo tėvą su moterimi. Toji moteris buvo ne mano mama.

Augau penkiaaukščiame name, kuriame buvo daug aklųjų. Jie, tyrinėdami pasaulį baltosios lazdelės atstumu, eidavo į kapines, bažnyčią, turgų ir fabriką. Fabrike segdavo kartono dėžutes, staklėmis, kurios turėjo giljotininį peilį, pjaustydavo popierių, kartais viduje palikdami pirštą, ir montuodavo laikiklius užuolaidoms. Apčiuopomis liesdami paviršius mylėdavosi, atpažindavo savo kūdikių veidų bruožus, konservuodavo į stiklainius vaisius, fotografuodavo, skaitydavo Brailio raštu lygiai tą patį, ką ir aš – J. Baltušį, J. Mikelinską, J. Avyžių, E. Hemingvėjų, M. Remarką, Č. Dikensą, Gi de Mopasaną, V. Hugo ir Ž. P. Sartrą. (Šių rašytojų pavardės buvo rašomos taip.) Kai kurie aklieji turėjo absoliučią klausą, dainuodavo ir pirštų pagalvėlėmis atsiremdami į gruoblėtą šaligatvių paviršių savarankiškai prisikeldavo būdami girti ir nueidavo tiksliai į šiaurę, pietus, vakarus ar rytus, ten, kur tuo metu reikėdavo. Dabar aklųjų kombinatui priklausęs žinybinis penkiaaukštis (Beržų gatvė nr. 33) yra apšiltintas, renovuotas. Siūlau ant jo prikalti memorialinę lentą su užrašu: „Matome toliau nei regintieji“. Tai yra tiesa. Kai mano dukra dar gulėjo kūdikio vežimėlyje, kartais ją išsiveždavau į savo mokyklos, 10-osios vidurinės, stadioną. Padengtu bitumu taku ten bėgdavo Sigutė. Ji yra 1992 m. Barselonos paraolimpiados trijų sidabro medalių ir vieno bronzos medalio prizininkė. 1994 m. Pasaulio neįgaliųjų čempionate Berlyne laimėjo aukso ir du sidabro medalius. 1996 m. iš Atlantos parsivežė du bronzos. Moteris bėgdavo visu greičiu kartu su treneriu Sergejumi, dešinioji vyro ranka ir kairioji moters per riešus būdavo surištos virvute, kad judesiai ir greitis būtų sinchroniški ir kad bėgikė nenuklystų į šoną. Sigutės akis per avariją sužeidė priekiniai mašinos stiklai, ji apako iš karto, visiškai. Moteris prisikėlė gyvenimui kiek neįprastu būdu – bėgdama visu greičiu į tamsą. Dabar, kai man būna ko nors baisu, stengiuosi prisiminti, kaip pirmyn stadiono taku, kuriuo vaikystėje bėgdavau tik 100 metrų arba daugiausia kilometrą, absoliučiai nieko nematydama bėga ji…

Kartą, turbūt aštuntoje klasėje, eidamos su drauge Skaistakalniu, paslaptingiausiu miesto parku, išgirdome duslius šauksmus ir dejones. Pro šalį važiavo vyras su dviračiu. Sustabdėm jį ir pasakėm, kad netoliese vyksta nusikaltimas (smaugiama…). Vyras, plodamasis prie žemės, kaip lapė prisėlino iki krūmokšnių, apsisuko ir grįžo atgal plačiai šypsodamasis. „Žmonės ten mylisi“, – pasakė jis, nesuprasdamas, kad aš ir draugė galvosime apie tai, ką jis pasakė, iki tol, kol pačios pasimylėsime pirmą kartą. Abiem mums tai nutiko, ačiū Dievui, ne gamtoje ir, deja, ne gimtajame mieste.

J. Miltinį, kuris, anot J. Grušo, neturėjo jokio žmogiškumo, buvo pusė Dievo, pusė žvėries, dar atsimenu. Miesto aikšte, kuri panaši į kitų miestų aikštes tuo, kad joje nebėra Lenino (Panevėžyje vado paminklas kažkodėl buvo panašus į knygnešį), režisierius eidavo su šuniuku ir visada žiūrėdavo žemyn. Nemačiau geriausių jo spektaklių – „Komivojažieriaus mirties“, „Lauke už durų“, „Pražūtingo apsvaigimo“, tik „Mirties šokį“, bet mitas buvo jaučiamas jau prie teatro kasos, kai nepakeliamai ilgai stovėdavom bilietų net ne į premjeras, į jas galėdavo patekti tik pažįstami ir funkcionieriai. Kai baigusi universitetą dirbau mokytoja Panevėžio rajono mokyk­loje, vieno susitikimo su mokytojais metu režisierius, kuris jau po J. Miltinio atėjo dirbti į teatrą, tuščiagarbiškai pasakė (cituoju): „Aš šluoju jį jau vien dėl to, kad jis nepaliko mokinių.“ J. Miltinis, kaip ir kiekvienas genijus, galėjo palikti tik epigonų. Tas jį kritikavęs režisierius dabar yra Seimo narys. Seimo narių yra 141, ir kas ketveri metai jiems gresia pavojus atsidurti „lauke už durų“, o J. Miltinis – tik vienas. Ko gero, J. Miltinio spektaklyje „Pijus nebuvo protingas“ pamačiau ir pirmąjį striptizą – su socializmui per trumpu sijonėliu ant stalo šoko R. Zdanavičiūtė.

Bet pirmas teatro potyris susijęs su senuoju teatru, kuris yra prie Nevėžio upės. Pirmojo matyto spektaklio neatsimenu, atmintyje išliko tikru aksomu aptrauktos kėdės. Jau daug vėliau tame teatre neprovincialiai drąsiai B. Brechto pjesę pastatė teatro saviveiklos žvaigždė Edita Klimienė. Šalia senojo teatro buvo čeburekinė, kurioje dirbo mano mamos draugė. Ji po daugelio metų neatėjo į motinos laidotuves todėl, kad pasigėrė, griuvo ir jai ant kaktos užsidėjo šašas. Koks nors priklydęs kvailys per laidotuves galėjo į ją pažiūrėti įtartinai.

Kartą Sporto rūmuose buvau koncerte ir išėjus į sceną vienam tuo metu garsiam dainininkui vyresnė už mane pusseserė sušnibždėjo į ausį, kad jis myli vyrus. Likusios koncerto dalies neatsimenu, nes žiūrėdama nebe į sceną, o į salę, iki galvos skaudėjimo mąsčiau apie tą iki tol man buvusią nežinomą žmonių santykių versiją. Kai dabar įsivaizduoju pas mus draudžiamus gėjų paradus, matau Gedimino prospektu žygiuojančius šimtus tų dainininkų (reikėtų sakyti – šimtus to dainininko) su baltais kostiumais ir blizgančiais šilkiniais rašalo mėlynumo kaklaraiščiais.

Man patiko senieji Panevėžio miesto parduotuvių ir kavinių pavadinimai – „Šypsena“, „Bičiulis“, „Pavasaris“, „Bitutė“, „Rūta“, „Linelis“, „Aguonėlė“. Sovietmečiu išleistame fotografijų albume apie Panevėžį papuoliau į vieną nuotrauką, darytą lauko kavinėje, netyčia tą vietą atsiverčiau ir pasijutau savo mieste įpilietinta. Ant maisto parduotuvės „Jūratė“ balkono vieno baliaus metu su garsiausia miesto poete išlipau iš antro aukšto buto per langą ir į muzikos taktą mušiau dėžę nuo silkių, tai buvo mano pirmasis „skardinis būgnelis“. O toje parduotuvėje žuvų skyriuje prilipusią ant žvynuoto šono pirmąkart pamačiau jūros žvaigždę. Mama paprašė pardavėjos, kad ją nuplėštų. Sudžiovintą ją ilgai turėjau dėžutėje, atidarant dangtelį į kambarį plūstelėdavo truputį dvokianti jūra.

Keistomis aplinkybėmis kartą pavasarį buvau su drauge papuolusi į vienos iš pagrindinių gaujų, kurios siautėjo gimtajame miestelyje devintajame dešimtmetyje, butą. Gėrėme šampaną, kurį pro atsargiai praveriamas duris ant grindų pastatydavo anoniminė ranka, ir kalbėjome su drauge apie kiną. Mafija, susidedanti iš trijų asmenų, klausė tarsi sukaustyta, – taip žmonės sustingsta tada, kai susiduria su antgamtiniu reiškiniu. Paskui dar kitos draugės negalėjo patikėti, kad mums nieko neatsitiko. Vyrai, kurių bute tą popietę buvome, dabar yra mirę. Vienas pasikorė, kitas dingo, o dar kitą nušovė – gal už skolas, o gal iš keršto. Nujausdamas, kad taip gali atsitikti, paskutinėmis savaitėmis jis net rytą kepdamas kiaušinienę ant stalo laikydavo revolverį, o Jaunimo sode buvusiame restorane muzikanto prašydavo groti vieną ir tą pačią melodiją iš „Krikštatėvio“. Nors vėliau gyvenau Čikagoje, bet Panevėžys man liko mafijos sostinė. Per keliolika metų jaunų vyrų tame mieste žuvo gal keliasdešimt. Susprogdinti liftuose, nušauti prie benzino kolonėlių, sodybose ir namie. Paskandinti tvenkiniuose įcementuotomis kojomis, suvynioti gabalais į polietileną, išrautais dantimis ir sulaužytais kaulais. Kai kurių galvos užkastos atskirai nuo kūnų. Kai tie vyrai buvo maži – jie buvo panašūs į tą nepuošniai apsirengusį vaiką fotografijoje, sėdintį stotyje ir žiūrintį į autobusus, važiuojančius ne į Vilnių ar Kauną, bet į gundantį neapibrėžtumu pasaulį, kuris žadėjo tai, ką baugu buvo įsivaizduoti net drąsiausiose svajonėse.

Nieko nežinau apie dabartinį Panevėžį. Dalis jo veido supanašėjo su kitais miestais – „Babilonas“, „Maximos“, „Iki“ ir „dėvėti“. Didžiulės mašinų stovėjimo aikštelės. Norėčiau nueiti į G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką, sako, biblioteka tokia, kokia turi būti turtingame Europos mieste. Anksčiau susitikimai su žymiais žmonėmis vykdavo tos bibliotekos Muzikos skyriaus salėje. Joje pamačiau E. Cinzą, iš Amerikos sugrįžusius Jurašus ir niekada niekur iš Lietuvos ilgam turbūt nevažiuosiantį A. Šliogerį. Filosofo tėvas kadaise gimtajame miestelyje dėstė vokiečių kalbą. Visus susitikimus su žymiais žmonėmis vesdavo Elvyra Pažemeckaitė. „Ryžoji Elvyrka“. Dabar ją sutinku Vilniuje per knygų muges, visada skuba: „Važiuoju į Panevėžį nors ir paskutiniu autobusu, nes negaliu nakvoti pas seserį.“ „Kodėl tu negali nakvoti pas seserį?“ – klausiu. Ji sako: „Kaip aš galiu nakvoti pas žmogų, kuris nežino, kas yra Kęstutis Navakas.“

Kai autobusu iš sostinės grįžtu į gimtąjį miestelį aplankyti senelių ir mamos kapų, dažnai pagalvoju, kad, ko gero, vėl galėčiau gyventi čia. Be nerimo, be nostalgijos plačiam pasauliui, kuriame visi potyriai tik kartojosi. Būtų gerai turėti mažą namelį vienoje iš trijų gatvių, kuriose gyvenau. Kaip vaikystėje lytų šiltas lietus, langus aptraukdamas peršviečiamomis užuolaidomis. Pro lašus matytųsi virpančios violetinės nepilnavidurės paprastosios alyvos. Atminties gatvele pracaksėtų arklys, barstydamas iš vežimo būtinus man išgyventi daiktus – bulves, kvarcinį smėlį, anglis ir žalio stiklo, panašaus į storą ledą, gabalus. Ant sienos pakabinčiau trisdešimt įrėmintų žuvusių mafijos narių portretų. Šiaip sau… Mirties šokis, pražūtingas apsvaigimas… Skaityčiau kieme ant suoliuko kokį Gi de Mopasaną ir jausčiausi kaip Magdalena, nurimusi po daugelio gyvenime pridarytų nuodėmių. Viena iš jų – aprašyti gimtąjį miestelį visai ne taip, kaip reikėtų moderniam, elegantiškam, nesentimentaliam urbanistinės kultūros žurnalui.

---

Radvilavičiūtė, Giedra. Gimtojo miesto skiepai. Iliustr. // Miesto IQ. 2009, nr. 6 (birželis), p. 92–98. Prieiga internete: <https://www.naujienos.lt/leidinys/iq/raktai-i-lietuvos-miestus-panevezys/> [žiūrėta 2017-09-14]

Nuotraukoje: Giedra Radvilavičiūtė. Prieiga internete: http://www.šaltiniai.info/index/details/1537