1959 metais su įtėviais Vileišiais grįžau iš Sibiro į Lietuvą. Sibire baigusi keturias klases metus nesimokiau, nes įtėviams reikėjo pagalbos ir teko dirbti fermoje. Kiti lietuviai įkalbėjo juos, kad leistų man lankyti mokyklą.
Mano įtėvių pavardė Vileišiai, o mano Jusytė. Tai jie paprašė, kad į mokyklą priimtų kaip Vileišytę, nes nebuvo manęs įsivaikinę ir bijojo, kad neatimtų ir neišvežtų į vaikų namus. Taip aš pasidariau Vileišyte ir mokyklą baigiau kaip Vileišytė. Ant septynmetės mokyklos pažymėjimo pavardė – „Vileišytė Genovaitė“.
Grįžus į Lietuvą apsigyvenome Krikliniuose. Tuo metu ten veikė mokykla, kurioje buvo 8-ta ir 9-ta klasės. Tik vėliau jas panaikino ir padarė pradinę. Man reikėjo lankyti 8-tą. Nenorėjo manęs priimti, nes ne Jusytė, o Vileišytė baigusi septynmetę mokyklą. Beje, aš vos mokėjau lietuviškai, nemokėjau gramatikos, matematikos terminų nesupratau. Iki šiol geru žodžiu miniu tuometinį Kriklinių seniūną, nes jis ir mokslo dalies vedėja nutarė, kad jei bus septynmetės nebaigusi, tai nieko neišmoks, o jei bus baigusi, tai mokysis.
Man mokytis buvo sunku dar ir dėl to, kad Sibire penktoje klasėje mokiausi vokiečių kalbą, šeštoje ir septintoje – anglų, o Krikliniuose reikėjo mokytis prancūzų. Jau nekalbant apie lietuvių, kurią irgi turėjau išmokti.
Paskui susirgo mano įmotė. Panevėžyje jai buvo atlikta kelio operacija. Po operacijos reikėjo daryti perrišimus, tai apie mėnesį ji išbuvo pas gimines Mikėnus. Mikėnas dirbo Pieno kombinate vyr. buhalteriu, buvo apsiskaitęs žmogus. Jis pradėjo įkalbinėti mano įmotę, kad leistų man toliau mokytis Panevėžyje. Jos sąlyga buvo viena – jei nieko nekainuos, tai galės mokytis.
Kokį mėnesį gyvenau pas Mikėnus, o paskui jie surado man internatą, kuriame gyveno įvairių klasių 15 mergaičių ir 15 berniukų. Dabar internato vietoje Respublikos g. įsikūręs „Maximos“ prekybos centras, anksčiau tai buvo prekybos centras „Klevas“. Internate gyveno vaikai iš didelių šeimų ar kuriose likęs tik vienas iš tėvų – kuriems tikrai reikėjo pagalbos.
Internato namelis buvo medinis, tualetas lauke, prausdavomės koridoriuje, šalto vandens praustuvėje. Nekūrenamam pastate vanduo kartais užšaldavo. Rūbus išsiplauti reikėjo vežtis namo. Valgymas ir gyvenimas mums nekainavo. Valgyti virė 3 kartus. O internate lyg vienuolė dirbo.
Mokiausi 1-oje vidurinėje, tada dar nesivadino Balčikonio. Aš ėjau į 9-tą klasę ir pasirinkau anglų. Galvojau, teta Amerikoje, moka lietuviškai, pusseserė tik gimus ir t.t., nu anglų. Šiaip taip išsikabarojau… Man visur padėdavo matematika.
Direktorius buvo Pikelis, parašęs matematikos knygų ir labai griežtas. Būdavo ateina į mokyklą ir surenka namų darbus dar rūbinėj. Pradžioj aš buvau nuodėmę užtraukus iš Pikelio. Vieną kart nusirašiau nuo draugės Genės Skaburskytės uždavinį. Jeigu pati būčiau sprendusi, tokios klaidos būčiau nepadariusi – ta pati klaida. „Tai kuri nuo kurios nusirašėt?“ – paklausė mokytojas. Nepasakiau. Abiems įrašė po dvejetą. Paskui ji nuo manęs nusirašė. Aš tai namuose rašiau, o ji jau pamokai prasidėjus kad rašo rašo. „Dabar man aišku, kas nuo ko nusirašinėjo“, – tarė mokytojas. Vėl po dvejetą. „Nu, Jusyte, tai dar duosi nusirašinėt? Va, būtų penketas išėjęs, o dabar tik trys“, – paaiškino mokytojas. Nebuvo ką atsakyt.
Vėliau vyko geometrijos egzaminas. Man ar tai plotą kažkokį reikėjo apskaičiuoti ir man gavosi su minusu. Aš taip ščyrai ant lentos rašiau… Pikelis buvo komisijoje. Jis priėjo, nutrynė tą minusą ir penketą parašė. Būdavo, jei kas silpniau moka, tam leisdavo atsakinėti teoriją, o kas stipriau – prie lentos.
Vieną kartą pasitrumpinau kažkaip gal iki pusės kelių suknelę, visi „chi-chi-chi, cha-cha-cha“ – nepratę, uniformos būdavo iki pusės blauzdų. „Mokėkite matematiką kaip ji, tai galėsit šaipytis“, – pasakė mokytojas Pikelis. Buvau nusipelniusi jo malonę.
Mokykloje praktika būdavo nuo 9-os klasės. Eidavom ar kartą per mėnesį, ar kartą per savaitę į „Lietkabelį“. Mokiausi dirbti prie laidų gamybos linijos ir jau baigusi praktiką turėjau gal trečią kategoriją.
Berniukams būdavo karinė praktika. Mus dar ir vairuoti mokė. Su sunkvežimiu važinėdavom, o po Žaliąją – motocikliuku, „Minskiukas“ ar koks jis ten buvo. Man vienai iš panų leido vienu bėgiu daugiau įsijungt. Važiuodavom ten per tuos visokius šunkelius miške, gerai, kad krūmai buvo. Aš vos neįvairavau Paliūnišky į Pyvesą.
Genovaitė Skaringienė
Nuotrauka iš G. Skaringienės asmeninio archyvo
