Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigo Ipolito Vercinskio 1851 metų rankraštinis darbas „Opisanie statystyczne parafiji Ponieviezkiej“ („Panevėžio parapijos statistinis aprašymas“) yra pirmasis iki šiol žinomas Panevėžio istorinis aprašymas.
Apskrities miestas Panevėžys savo padėtim ant kairiojo kranto upės Nevėžio, imdamas nuo tos upės savo pavadinimą ir esantis gana toli nuo gubernijos miestų: nuo Vilniaus 20 mylių, nuo Kauno 18 mylių, taipogi nuo Rygos uosto 20 mylių, jokiais faktais neįrodo, kad būtų labai senas. Beveik visi namai, kurių čia priskaitoma apie 360, yra mediniai; iš jų kai kurie gana gražios išvaizdos, tiktai apskrities „Exzakcija“, bajorų mokyklos, stačiatikių bažnyčia, buvusi pirmiau kunigų pijorų, ir kareivinės iš vienuolyno tų pačių vienuolių (pijorų) yra padirbti iš mūro, o taipogi trys karčiamos ir viena krautuvė yra mūrinės. Evangelistų „kircha“ pastatyta iš medžio. Nedidelis skaičius namų privačių savininkų, ir tai katalikų, skiriasi švarumu. Svarbiausios gatvės grįstos akmeniu.
Apskrities mokyklos nuo 1839 metų perkeltos čion iš Troškūnų miestelio. Mokinių skaičius proporcionaliai kasmet išneša iki 180. Mokykloms priklauso pastatyta iš medžio koplyčia, kurioj mokyklų kapelionų laikomos pamaldos. Visos teismo įstaigos talpinasi privačiuose namuose. Yra čia taipogi žydų maldykla, pastatyta iš medžio. Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio, vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą, apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams.
Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus, vadinamus šiandien Truskavos miškais, ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime dabar Truskavos parapijos.
Miesto gyventojai susideda iš krikščionių, katalikų, valdininkų, bajorų turinčių nuosavus namus, miestelėnų turinčių žemės sklypus, keliolikos šeimynų vokiečių ir daugiausia žydų. Miestelėnai užsiima išimtinai žemės ūkiu. Vokiečiai, kurie dėlei susidūrimo tos apskrities su Kuršu, gali skaityti save ateiviais, pasekmingai imasi įvairių amatų. Žydai daugiausia varo prekybą. Kai kurie iš jų turi gana didelį judinamąjį turtą, likusieji nešioja žymes skurdo ir vargo, o iš čia dideli nešvarumai, kas atsižvelgus į jų didesnį už kitų tikybų gyventojų skaičių, sudaro nemalonų dėl akių betvarkės vaizdą, ypač tose gatvėse, kur jie daugiausia gyvena, bet deja gyvena jie beveik visose. Bendras namų skaičius 800. Skaičius gyventojų abiejų lyčių mieste ir parapijoje išneša 7820. Žydų, tikint jų paskutiniam surašymui – 817 vyrų ir 1616 moterų. Jų svarbiausia būstinė Panevėžio mieste. Gyventojų apdaras niekuo nesiskiria nuo tolimesnių Lietuvos gyventojų. Yra tai pilkas naminės gelumbės švarkas, kurį nešioja vyrai ir moterys, pastarosios nešioja ant galvos baltas skareles. Šventadieniais užsidedami kiek galint švaresni rūbai. Trečioji parapijos dalis nešioja vasaros metu ant švarkų, o žiemą ant kailinių taip vadinamas „trinytes“ iš paprastos išbalintos drobės. Bendrai imant, žmonės yra dievobaimingi ir lankosi į bažnyčią.
Ištvirkusio gyvenimo pavyzdžių pas juos beveik kad nėra. Burtų ir prietarų patėmyti negalima, bent jie saugojasi su tuo prieš dvasiškuosius.
Vienok eina tarp jų gandai, kad kosėti skaitant kunigui evangeliją iš sakyklos reiškia turėti pasisekimą avių auginime; nesėti pirm kitų lauke, nes nebus derliaus. Bet tie ir kiti tiems panašūs prietarai retai girdisi. Senuose kapuose nėra iškasinėjama jokių indų. Lietuvių dainos neturi nieko ypatingo, tik kai kurios iš jų turi paslaptingus žodžius, lyg atsinešančius į pagoniškas apeigas, kaip antai Čuto, Rūto, Saldūto, Lingo, Tatato. Bet nei patys dainininkai to nesupranta, nei tas išaiškinti galima. Yra manoma, kad tie žodžiai paeina iš prieškrikščioniškų laikų. Šiandien galima juos girdėti tik iš senų moterų linksmų žaidimų laike. Asmenų turinčių 100 metų nėra. Ūkio vedimo būdas paprastas ir visoj parapijoj pas ūkininkus vienodas. Dirbtuvių jokių nėra. Ūkio mašinų nėra, tiktai dvaruose galima rasti mašinas javams kulti ir valyti. Auginimas ir veislės arklių, galvijų ir avių paprasti ir lietuviški. Vaisių sodai yra dvaruose, pas valstiečius jie maži ir reti. Bitininkystė pas valstiečius labai retas dalykas. Avilių miškuose nėra. Išdirbimui žemės dvaruose ir sodžiuose vartojamas plūgas ir žagrė. Javai pjaunami daugiausia dalgiu, labai maža pjautuvu; kuliama visur iš jaujos. Arčiausias uostas – Ryga, 20 mylių nuo Panevėžio. Pievos ir ganyklos pakaktinos. Yra taipogi nenaudingi plotai: pelkės ir kupstai. Dauguma valstiečių turi ir skaito maldaknyges lietuvių kalboje, kaip vyrai, taip ir moterys.
Mokančių rašyti valstiečių labai mažas skaičius. Žmonės yra daugiau liūdno būdo, kantrūs, ramiai perneša įvairius nepatogumus ir klusnūs. Apart parapijos bažnyčios yra dvi koplyčios: viena netoli Miežiškių kaimo, kita Velykių dvare.
Dešiniajame krante upės Nevėžio čia pat ties miestu guli Mikolajevo miestelis, susidedantis iš 46 namų, prigulinčių privatiems asmenims, kurie moka už plecius į iždą, medinės parapijinės bažnyčios įsteigtos kunigu Mikalojumi Tiškevičium kanauninku Vilniaus katedros, ir klebonijos trobesių. Bažnyčios struktūra kryžiaus pavidale ir jos vidus dažais pieštų paveikslų, skulptūros ir kitų pagražinimų žvilgsniu nešioja vidutinio pamėgimo išvaizdą.
Panevėžio parapija turi plotą: išilgai nuo pietų į šiaurę 4 mylios ir nuo rytų į vakarus 3½ mylių. Perpjauna ją įvairiose linkmėse, tekantieji žalčio pavidale ir prekybiniams laivams netinkantieji 4 upeliai: Nevėžis, Lėvuo, Juoda ir Juosta; trys paskutinieji keletas varstų nuo Panevėžio įbėga Nevėžin. Taipogi yra trys upeliai – Molaina, Vešeta ir Alanta, kurios turi arti savo įtakas. Yra tik vienas ežeras vadinamas Paežerių. Dirva daugiausia – juodžemis (molėtos ir smiltingos mažai), lengva išdirbimui ir derlinga. Miškai pušiniai, egliniai, retai ąžuoliniai, bet daugiausia lapuoti. Gausumas jų pakaktinas. Randasi juose žvėrys: stirnos, vilkai, lapės ir kiškiai. Augalai ir akmuo paprasti, pastarojo nedaug. Šešiuose varstuose nuo Panevėžio, Vinupės dvaro ribose, yra apkasai supilti iš akmens, kurie, kaip kalbama, išliko nuo karo su švedais ir ant kurių didingi medžiai aukštai kelia savo šakas.
Kunigo Ipolito Vercinskio rankraštinis darbas „Panevėžio parapijos statistinis aprašymas“. 1851 m. / parengė Leonas Kaziukonis // Senvagė. 2015, nr. 2, p. 69–71.
Nuotraukoje: Panevėžio dalis Mikolajevas. Foto L. Slonimskio. Prieiga internete: https://www.facebook.com/media/set/?set=a.246681366975.150768.221806776975&type=3