Panevėžys buvo mano vaikystės svajonių miestas. Kaunas man tada atrodė kažkoks nerealus, kvepiantis klėtyje gulinčiuose prieškariniuose laikraščiuose reklamuojamu Kipro Petrausko muilu, o Vilnius – dar nerealesnis, skendintis sapno ūkanose. Kas kita Panevėžys. Jis tolokai, už Žaliosios girios, tačiau tėvai neretai važiuoja į Panevėžio turgų ir parveža kiškio pyrago.

Ir štai aš keliauju į Panevėžį. Naktį – vingiuotas girios kelias per nutįsusias skersai jį pušų šaknis ir šakomis išgrįstus liūnus. Išaušus – pro beržus dūluojantis išlenktas Paliūniškio tiltas, geležinkelio pylimas ir pagaliau –  raudoni Petro ir Povilo bažnyčios bokštai, fabrikų kaminai. Perriedėję senąjį Nevėžio tiltą, akmenimis grįsta gatve pasiekiame turgų. Sėdžiu ant pasostės tarp daugelio vežimų ir dairausi. Viešpatie! Ant vieno pastato turgaus aikštės pakraštyje didžiulėmis raidėmis užrašyta: „PANEVĖŽIO TIESOS“ REDAKCIJA. Nejaugi čia, visai šalia, ta paslaptinga įstaiga, kur leidžiami viską žinantys laikraščiai? Kad taip patekus į ją, bent akies krašteliu dirstelti! Bet – ne tau, Martynai, mėlynas dangus… (Beje, dabar, kai aš rašau šiuos žodžius, šalia ant stalo guli tais laikais Panevėžyje pirkti nedideli skaitytuvai, kuriais aš mokiausi skaičiuoti, o po to tėvas nuo darbo sugrubusiais pirštais skaičiuodavo varganus kolūkietiškus darbadienius. Panevėžyje motina man nupirko ir pirmąjį anglų kalbos vadovėlį, kurį per vasarą iškaliau atmintinai, nieko nenutuokdamas apie transkripciją, ir baisiausiai nustebau, kai Vabalninke mokytojas paaiškino, kad reikia tarti ne table, o teibl!).

Tik 1962 metų pavasarį išsipildė mano vaikystės svajonė, kai tirpstant sniegui, persikėliau gyventi į Panevėžį ir pirmąsyk užėjau į „Panevėžio tiesos“ redakciją, ant kurios pastato jau nebebuvo tų didžiulių raidžių. Redakcijos darbuotojai sutiko mane šiltai, padėjo vargais negalais prisiregistruoti, po to surasti darbą. […]

Prisimenu karštus ginčus, eilėraščių skaitymus, pokalbius ir pobūvius iki išnaktų redakcijoje ir butuose. Tebesaugau Panevėžyje gyvenant išleistą savo pirmąją knygą su bičiulių parašais ir linkėjimais.

Prisimenu šlamančias vasaros liepas gatvelėje prie Katedros, kur aš, norėdamas šiaip taip pragyventi, lankiau buhalterijos kursus. Prisimenu vėliau net Vilniuje garsiu anekdotu tapusį nuotykį, kai J. Basanavičiaus gatvėje man nusegė laikrodį. Prisimenu pėsčiųjų tiltelį per Nevėžį, kuriuo eidavau darbuotis į 2-ąją vidurinę mokyklą, kur prietamsiuose koridoriuose, rods, dar sklandė Salomėjos Nėries dvasia. Prisimenu autobusą, riedantį J. Basanavičiaus ir Respublikos gatvėmis, keletą metų vežiojusį mane į murziną, triukšmingą, savaip linksmą Naftos bazę.

Prabėgo ketvirtis amžiaus, kai aš nebe Panevėžyje. Tačiau vis tiek miela sveikinti jubiliejų švenčiantį jaunystės miestą. Būkite laimingi tie, kurie dabar jame gyvenate. Ilsėkitės ramiai, mirusieji. Gal mūsų praėję metai niekur nedingsta ir šviesūs jaunystės šešėliai lig šiolei mėnesienos naktimis vaikšto užmigusio miesto gatvėmis, prisimindami tai, ko neišdildo joks laikas.

Norėčiau, kad tai primintų ir pluoštelis mano eilėraščių, kuriuose vienaip ar kitaip gyvena Panevėžio krašto žemė ir žmonės.

---

Ko laikas neišdildo / Jonas Strielkūnas. Iliustr. // „Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon…“. Vilnius : Žuvėdra, 2014, p. 38–39.

Nuotraukoje: Jonas Strielkūnas. Vlado Braziūno nuotrauka. Prieiga interente: http://www.delfi.lt/news/daily /lithuania/mire-poetas-jstrielkunas.d?id=32086327