Juozas Stakauskas (1871–1944) – katalikų kunigas, vienuolis marijonas, visuomenės veikėjas.
Gimė Užliaušių k. (Krekenavos v.). Baigė Panevėžio realinę gimnaziją. 1909–1919 m. dirbo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Mirė Upytėje (Krekenavos v.) Panevėžyje J. Stakauskas buvo itin aktyvus visuomenininkas, daug nuveikęs plėtojant švietimą, socialinę rūpybą, propaguojant blaivybę.
Ištrauka iš J. Stakausko atsiminimų apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią Panevėžyje.
1915.VII.15 virš miesto pasirodė vokiečių aeroplanas, skrajojantis virš Jasnogurkos, kur buvo pilna rusų kareivių. Kai tik virš to dvaro pradėjo skrajoti tas aeroplanas ir paleido dūmų debesėlius, pasigirdo šautuvų tratėjimas iš rusų pusės į aeroplaną, bet tas nuskrido sau sveikas atgal Naujamiesčio pusėn. Dabar laukėme vokiečių puolimo. Pasigirdo smarkus kanuolės šūvis. Granata plyšo aukštai tarp bažnyčios ir klebonijos nepasiekusi Jasnogurkos. Jos skelveldra sušlamėjo, kaip žvirbliai puldami į medžius ar krūmokšnius. Kas penkios minutės šūviai pasikartodavo vis ta pačia kryptimi pro bažnyčią. O gal pati bažnyčia buvo taikinys. Iš rusų pusės tik kulkosvaidžiai šen ten tesigirdėjo.
Tuoj visi puolėme į slėptuves. Kurie tinkamų neturėjo, tie skubinosi į bažnyčią, mat jos tvirti mūrai geriausiai galėsią apsaugoti juos nuo šūvių. Kun. P. Liepa, grįždamas iš miesto, ant tilto išgirdęs šūvį (jau ne pirmą), puolė ant žemės iš atsargumo, kad nekliudytų jo granatų skelveldros. Pabėgėliai, kurie dar tebetraukė tolyn nuo vokiečių, tai pastebėję, paleido po rusų laikraščius žinią, kad Panevėžio klebonas kun. Stakauskas užmuštas.
Keturi kunigai, bažnyčios tarnai ir artimiausieji kaimynai susirinkome į bažnyčios rūsį po didžiuoju altoriumi. Čia buvo suvilkti pianinas, fisharmonija, vertingesni dalykai ir daug maisto. Jautėmės gan gerai apsaugoti.
Atbėga pas mus vysk. Karevičiaus tarnas ir sako, kad vyskupas su kanauninku Paltaroku rengiasi važiuoti į Vašuokėnus, prašo arklių. Aš klausiu savo ištikimo tarno Jono Požarskio, ar sutiktų pervežti juos per ugnies frontą. „Jei reikia, sutinku“, – atsako jis ir tuoj važiuoja į miestą paimti brangių keleivių. „Sudievu, Joneli, ir mano arkliukai! Nežinau, kada jus bematysiu.“
Pravažiuodamas pro mūsų bažnyčią kan. Paltarokas dar buvo užbėgęs į mūsų slėptuvę.
Į vakarą miestas kaip apmiręs. Jokio judėjimo, jokio garso. Tik ginklai kalba. Bažnyčioje žmonės jaudinasi ir pusbalsiu meldžiasi. Čia atneša mergaitę, lengvai sužeistą į koją bei šoną ir jos 7 metų broliuką, jau mirštantį nuo žaizdų. Aš, atsiklaupęs ir pasilenkęs iki žemės, klausau jo išpažinties ir marinu ant savo rankų. Mūsų rūsyje – tikros katakombos. Ant parengto altoriaus žiba žvakės. Kunigui vadovaujant ir fisharmonijai pritariant, giedamos litanijos, kalbamas rožančius ir kitos maldos.
Daromos pertraukos, užkandžiaujame. Drąsuoliai berniukai ir mano tėvelis penkių minučių protarpiais bėga iš slėptuvių apžiūrėti ūkio ir atnešti žinių, ar nėra kur gaisro, neateina vokiečiai. Apie geležinkelio stotį – gaisras. Vokiečių vis dar nematyti.
Auštant kun. Milvydas laiko Mišias rūsyje. Aš, sulaukęs 10 valandos, kadangi nebesigirdi šūvių, išeinu su Mišiomis bažnyčioje prie didžiojo altoriaus.
Tik netikėtai – kanuolės šūvis ir smarkus granatos sprogimas čia pat, šalia bažnyčios. Sudrebėjau. Sako, buvau labai išbalęs. Tai buvo paskutinis šūvis. Mažytė granatos skeveldra, pupos didumo, pramušusi pirmos zakristijos langą, kietai įsiskverbė į presbiterijos duris. Tai vienintelė žaizda, padaryta mūsų bažnyčiai per visą šaudymo parą. Tai minėtina Didžiojo karo relikvija 1915.VII.16. Tikrai užburtas taikinys toji mūsų bažnyčia.
Klebonijos kieme sprogusi granata išdaužė kai kuriuos klebonijos langus.
Po sumos, šūviams nutilus, būreliai žmonių vaikštinėjo šventoriuje ir aikštelėje prie bažnyčios. Ir mes, kunigai, su jais. Bailiai nusišypsodami vienas kitam, sveikinamės: „Sveiki gyvi!“ – „Gyvi, gyvi, ačiū Dievui!“
Štai pamatėme mažą vokiečių pėstininkų kuopą, nedrąsiai, palengvėliai žygiuojančią nuo Fermos. Ji prisiartino prie mūsų. Leitenantas ir kariai, visi smarkiai nuvargę, išprakaitavę, sudulkėję. „Guten Tag“, – pasakėme vieni kitiems. Leitenantas klausinėjo, ar nėra mieste rusų kareivių. Atėję iš miesto žmonės tikino, kad jų nebėra, nebent vienas kitas karys, smarkiai nuvargęs ir susirgęs, tyčia kur kieme pasiliko, pasiryžęs vokiečiams pasiduoti. Kuopa nužygiavo toliau į miestą.
Stakauskas, Juozas. Baisioji naktis // Stakauskas J. Trys lietuvių tautos pagrindai : iš [kunigo, visuomenės veikėjo] atsiminimų. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 203–205.
Nuotraukoje: Kunigas Juozas Stakauskas. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/PAVB/C190000340072