Pagaliau mūsų vežimėlis įriedėjo į patį didžiausią, kokį buvau matęs, Panevėžio miestą. Pirmą kartą aš jį mačiau, keliaujant į Garšvius. Mačiau trumpam laikui, o dabar, atvykus į jį, atrodė, kad čia bus šios kelionės galas. Tėvas lankėsi pas vieną kitą šio miesto gyventoją, vis kažin ko teiravosi ir kažin kokius klausimus diskutavo. Ilgai mudu sėdėjome kažin kokio batsiuvio gryčioje. Batsiuvis – milžiniško ūgio, kumpa nosimi pagyvenęs vyras, tėvo knygas skaitė ir ginčus su juo vedė, ir geruoju šnekėjosi.

Panevėžys mano akimis, atrodė labai didelis miestas. Gatvių taip daug ten buvo, kad galima buvo jose paklysti ir kelio į namus nerasti. Čia ir mokyklų buvo nemažai, bet jos visos, deja, buvo ne mano snapui. Čia buvo įvairių krautuvių, ir namai atrodė didžiausi. Netenka čia matytų stebuklų aprašinėti: jie būtų perdaug vaikiški ir naivūs.

Buvo ruduo, kai mudu su tėvu šiuo didžiuliu miestu vaikštinėjome. Vieną dieną mudu su tėvu nuėjome į miesto šoną, kur buvo žydų kapai. Praėjome medžiais apžėlusias ir aukšta tvora aptvertas žydų kapines, pasukome į gatvelę ir susiradome mažytį, vienišą medinį namuką. Namukas iš gatvės pusės buvo atitvertas aukštoka tvora, o sodybos kiemą dengė aukšti ir aklini nuolatos uždaryti vartai. Prieš įsukant į šį akliną kiemelį su neseniai pastatytu namiūkščiu, tėvas ranka man parodė gerokai atokiau buvusį raudonų plytų didelį pastatą ir pasakė:

– Vaike, žinok, tai kalėjimas!

Namiūkštis kieme, tur būt, buvo tik vieno kambario ir virtuvės. Kambarys buvo šviesus ir jaukus, bet kiemas atrodė irgi neblogas. Čia, šiuose namuose, gyveno Domininkas Skrebys, buvęs Panevėžio realinės mokyklos mokinys, tik ką atvykęs po vasaros atostogų mokslo toliau tęsti, šeimininkavo jauna ir daili mergaitė, – bent taip man tuomet atrodė, – Domininko tikra sesuo. Deja, jos vardą dabar pamiršau. Čia, pagaliau, tėvas Domininko asmenyje buvo suradęs mokytoją. Aš turėjau apsigyventi šiame namiūkštyje, pasiduoti jaunos šeimininkės globai ir klausyti, ką mano mokytojas Domininkas Skrebys man įsakys. Tėvas mane čia paliko ir pats išvyko. Miestas man buvo įdomus, bet tėvui išvykus, pasijutau vienišas, ir savųjų gimtųjų namų ilgesys mane ilgai, ilgai kankino. Taip man viskas čia atrodė savotiška, kad ir vėl negalėjau susivokti, kurioj pusėj manasis kraštas pasiliko. […]

Skrebių nuomojamo buto kieme iš vaikų buvau vienui vienas. Gatvėje vaikų buvo aibių aibės. Buvo ir tokių, kurie atitiko manąjį amžių, bet man su jais sueiti į draugystę buvo sunku, nes tie vaikai tarp savęs rusiškai, o gal ir lenkiškai šnekėjo, o aš, šios kalbos nemokėdamas, nedrįsau pats tuos santykius su jais sudaryti. Gal kiek vėliau visa tai būtų išsilyginę – vaikai tautybių bei religijų skirtumų savo žaidimuose nepaiso, jei jų suaugusieji nepakursto ir tų skirtumų nepaaiškina, bet vienas netikėtas įvykis mano santykius su šios gatvės vaikais iš pagrindų suardė.

Kartą pas mus iš kaimo atvyko Domininko tėvas. Įvažiavo į kiemą, uždarė vartus, kad kas jo vežimo neiškraustytų. Tokio atsargumo visi atvykę į miestą ūkininkai kietai laikydavosi, mat, miestiečiai kaimo žmonių vežimus apvalydavo nuo blogai saugomo turto. […]

Mūsų gatvės vaikams vis dėlto buvo labai įdomu pamatyti, kas į mūsų kiemą įvažiavo. Todėl jie iš gatvės pusės karstėsi ant vartų ir, pasilipėję kiek aukščiau stengėsi per vartų viršų pasižiūrėti kas dedasi mūsų kieme. Mažiesiems buvo sunku ant vartų užsikarti. Todėl iš kiemo pusės matėsi visa eilė vaikiškų rankučių įsikibusių į vartų viršutinę dalį. Patys tų rankučių savininkai dar buvo antroj vartų pusėj. Seniui Skrebiui tokios vaikų pastangos nepatiko, ir jis mane pakurstė, paėmus nuo vežimo botagą, sudrausti tuos išdykėlius. Negalvodamas apie tokio patarimo pasekmes, išėjau į kiemą ir, kai visa eilė vaikiškų pirštų įsikibo į viršutinę vartų lentą, nieko nelaukdamas čiaukštelėjau botagu per pirštus. Jie, žinoma, tučtuojau išnyko. Ar tie mano bendramečiai matė ar nematė, kas tokią skriaudą jiems padarė, bet kaltu jie laikė mane. Nuo to laiko tie vaikai užblokavo man kelią į miestą ir kliudė man jį apžiūrėti.

Noras pamatyti Panevėžio miestą ir jį apžiūrėti buvo didelis. Kartą, kitą buvau laimingai vaikų nepastebėtas, bet ne visuomet laimė nusišypsodavo. Man ypatingai rūpėjo pasižiūrėti, kaip atrodo pravoslavų cerkvė su svogūniniais bokštais. Man kažin kas buvo paaiškinęs, kad ją „ruskiai“ iš katalikų buvo prievarta atėmę ir tenai savąjį dievą patalpinę. Tad man juo labiau rūpėjo tą pastatą savo akimis pamatyti ir jį gerai apžiūrėti. Kartą visai gerai pavyko išvykti į miestą nepastebėtam. Apžiūrėjau ir tą su „svogūnais“ cerkvę ir pirmą kartą mačiau čia pat aikštėje mokant kareivius: jei kas ko nepataikydavo gaudavo į veidą. Tai man buvo naujiena. Patenkintas kelione grįžau į savo būstinę. Eidamas gatvės viduriu (tuomet tose vietose dar nebuvo šaligatvių), pamačiau visą būrį savo priešų. Jie jau buvo mane pastebėję, drąsiai ėjo pirmyn į mane, mostigavo rankomis, grasino ir šūkavo. Kas buvo bedaryti? Kautis vienam prieš visą būrį rizikinga, bėgti nuo jų, nežinojau kur, o kerštingas priešas jau buvo čia pat. Pasiliko viena apsigynimo priemonė: – rėkti visa gerkle. Tai padėjo. Iš kažin kur atsirado senyvas ponas, lazda nuvaikęs mano priešus, paėmęs mane už rankos, bandė ir guosti ir kažin ką iš manęs sužinoti, bet aš jo kalbos nesupratau. Senukas, kiek su manim paėjėjęs, mane paleido. Jo dėka man šį kartą pasisekė išgelbėti savo kailį nuo žiaurių priešų nagų.

Karo stovis su šios gatvės vaikais tęsėsi tol, kol Skrebiai iš tos vietos išsikraustė. Kiek vėliau man paaiškėjo, kad toje gatvėje buvo Panevėžio kalėjimo sargų, daugiausiai rusų gyvenama. Žinoma, mano konfliktas su tais vaikais buvo visai kitu pagrindu susidaręs, o negalėjimas susikalbėti tą konfliktą su jais dar daugiau gilino.

---

Bielinis, Kipras. Ieškome „daraktoriaus“ ; Prie Nevėžio ir Juostos // Bielinis K. Dienojant. Vilnius, 1992, p. 97–100, 101–114.

Nuotraukoje: Kipras Bielinis. 1923 m. Prieiga internete: http://www.birzumuziejus.lt/item.php? id=1304