Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio 1 d. Kauno tvirtovėje paskelbta karo padėtis. Kauno gubernijos valstybinės įstaigos evakuotos į Panevėžį. Gubernijos administracija įsikūrė Realinėje mokykloje. Ten pat perkelta ir Kauno gubernijos tipografija, kurioje spausdintas laikraštis „Поневежскiй листокъ“ („Panevėžio lapelis“). Dienraštis teikė žinias iš viso Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto ir Rytprūsių.
1914 m. rugpjūčio 5 d. laikraštyje išspausdintos to meto Panevėžio miesto aktualijos. Pateikiame straipsnio vertimą. Tekstą vertė L. Dundulienė.
Panevėžys, rugpjūčio 5 diena
Gubernijos įstaigas perkėlus į Panevėžį, gyvenimas jame virte užvirė. Atrodo, kad šis miestelis dar niekada nebuvo taip gausiai apgyvendintas, toks pilnas žmonių, kaip dabar. Anksčiau buvusios tuščios jo gatvės dabar perpildytos įvairiausia publika, ypač daug valdininkijos. Prekyba klesti, judėjimas gatvėse prasideda nuo anksčiausio ryto ir tęsiasi iki vėlyvos nakties. Parduotuvės, klubai, konditerijos parduotuvės žmonėmis tiesiog perpildyti. Produktų pristatymas į turgus, teigiama, taip pat padidėjo. Vėl atsinaujina pastatų statybos ir remonto darbai, nors jie vis dar vyksta vangiai. Paaiškėjo, kad Panevėžys visiškai nepasiruošęs perimti gubernijos miesto lygio gyvenimo. Viena didžiausių problemų yra būstų trūkumas. Daugumą gubernijos įstaigų teko įkurdinti vietinėse mokymo įstaigose. Tačiau, pasirodžius potvarkiui pradėti mokymo užsiėmimus, reikia vėl ieškoti naujų patalpų. Tačiau tinkamų pastatų visame mieste, pasirodo, nėra. Privatūs butai beveik visi užimti, daugumos jų kainos padidintos maksimaliai. Kai kurie namų savininkai nesigėdija už 2-3 kambarius palėpėje mėnesiui prašyti po 20 rub. ir daugiau. Tokia padėtimi naudojasi ir baldų pardavėjai. Atvykėliai būtiniausius daiktus dažniausiai nuomojasi. Pavyzdžiui, už dvi geležines lovas be patalynės, kurių įprasta kaina – ne daugiau 5-10 rub., imama nuoma nuo 3 iki 5 rub. mėnesiui. Polinkis kelti kainas, pasinaudojant šio meto aplinkybėmis, pastebimas beveik visur. Net vežikai, ir tie, pasitaikius progai, nieko prieš nulupti didesnę nei įprasta kainą, apie prekybininkus ir pan. jau nebėra ko ir kalbėti.
Sanitarinė miesto būklė tokia, kad trūksta žodžių. Kad ir apytikrei nuomonei tuo klausimu susidaryti užtenka pažvelgti į Nevėžio upę ar pereiti tiltu šalia pono Montvilos fabriko, esančio vienoje iš geriausių ir labiausiai apgyvendintų gatvių. Reikia stiprių nervų, kad galėtum pereiti šią vietą neužsidengęs nosies. Tą patį galima patirti ir abejose turgaus aikštėse, kuriose tvarkymas ir valymas, akivaizdu, iki šiol vis dar nemadingi. Kai dėl gatvių, tai su jų tvarkymu dar būtų galima taikstytis, jei pagaliau būtų įgyvendintas taip ilgai projektuojamas jų elektrinis apšvietimas. Dėl dabartinių žibintų, esančių tik didžiosiose sankryžose, apšvietimo ir supuvusiomis lentomis išklotų šaligatvių kiekviename žingsnyje rizikuoji „pagauti zuikį“, užkliuvęs už savo amžių jau seniai atgyvenusio grindinio dangos. Apie visa kita kol kas geriau patylėti…
Bet gi norisi paklausti – ar yra čia miesto šeimininkas, ir ką gi jis veikia? Atsakoma: kaip gi… jų net keli, bet apie tai, ką jie veikia – pakalbėsime kitą kartą.
[Parašas] Ša
Поневежскiй листокъ. 1914, 5 августа (но. 3), c. 3.
Iliustracija: laikraštis „Поневежскiй листокъ“. Prieiga internete: http://www.paneveziomuziejus.lt/get.php?f.329