Jau ir Panevėžys. Lijo. Didelės dangaus ašaros krito purs­lais į žemę. Laukėme, kol praeis lietus. Nustojus lyti, mamytė su Vladute išėjo ieškoti Žalgirio gatvės, kur gyveno Petriukas. Jis nežinojo, kurią dieną atvažiuosime, todėl mūsų nelaukė. Greit atėjo susirūpinęs brolelis. Mamytės ir sesučių padedamas ėmė nešti mūsų daiktus. Ėjau ir galvojau: „Parvažiavome…”. Buvo labai neramu širdyje dėl tolimesnio gyvenimo. Mus priglaudė dviem savaitėm svetimi žmonės, pavarde Kisieliai. Medinis namas, už namo jaunas gražus sodas. Obelaitės, apkibusios mažyčiais obuoliukais, man atrodė tarsi stebuklas, kurį mačiau vaikystėje. Nematėme sodo, neragavome obuolių ir kitokių vaisių 10 metų. Kisieliai buvo geri žmonės. Jie leido mums išsivirti valgyti ant žibalinės krosnelės. Kisielienė nuvedė mamytę į kioskelį, kur galima buvo nusipirkti pigiau kiaulienos kauliukų. Jie buvo neturtingi. Tėvas kažkur dirbo sargu, sūnus mokėsi specialybės „Lietkabelio” gamykloje, o motina neturėjo darbo, nes susirasti net valytojos darbą buvo sunku, todėl prisidurdavo pragyvenimui, nuomodami didįjį kambarį dviem berniukams, juos ir priregistruodavo. Mūsų didelei šeimai priregistruoti nebuvo kvadratūros, ir mes neturėjome tiek pinigų mokėti už butą. Po kelionės mums teliko 30 rublių. Petriukas mokėsi tempėjo specialybės „Lietkabelio” naujai pastatytoje vienintelėje gamykloje. Jis mokėsi tempti laidus ir tegaudavo stipendiją.

Mamytė iki kraujo nutrintomis kojomis apvaikščiojo visą miestą ieškodama bent kokio buto, bet su šeima niekas nenorėjo priimti, o neprisiregistravus negalima buvo gauti net menkiausio darbelio… […]

Aš, pailsėjusi 2 dienas po kelionės, skubėjau į Panevėžio Švietimo skyrių dėl darbo. Apsirengiau gražiausia savo suknute, gražiai susišukavau plaukus ir virpančia širdimi išėjau. Užlipau į antrą aukštą, stabtelėjau prie durų ir pagalvojau: „Kaip man kalbėti? Nežinau etiketo taisyklių, kaip reikia prašyti darbo, gal kalbėti rusiškai?“ – nedrąsiai pabeldžiau į vedėjo kabineto duris. Užrakinta. Apsidairiau, kitoje koridoriaus pusėje pamačiau duris su užrašu „Inspektoriai”. Tyliai pabeldžiau ir atidariau duris. Kabinete sėdėjo inspektorė. Rusų kalba pasakiau, kad noriu įsidarbinti mokykloje. Ji maloniai nusišypsojo, paprašė atsisėsti. Labai mandagiai paklausė, koks mano išsilavinimas. Toliau manęs švelniai paklausė:

– Jūsų tėvas tarnauja Pajuostyje? O gal jūs karininko žmona? (Pajuostyje buvo įsikūręs didelis karinis dalinys, buvo aerodromas. Ten tarnavo rusų lakūnai ir karininkai).

Išgirdusi mano neigiamą atsakymą, ji paprašė parodyti darbo knygelę. Padaviau dar ir charakteristiką. Pamačiau, kaip keičiasi jos veido išraiška. Ji tapo griežta ir labai nepatenkinta, lediniu balsu tepasakė:

– Nežinau, mums mokytojų nereikia, galite užeiti pas vedėją, ir jis tą patį pasakys.

Vedėjo kabineto durys buvo jau nebeužrakintos. Įėjau, pasakiau dėl ko kreipiuosi, padaviau dokumentus ir prašymą. Jis perskaitė ir pažvelgė į mane tarsi į nusikaltėlę. Tame žvilgsnyje aš išskaičiau: „Kaip drįsti”?, – ir griežtu balsu atvirai pasakė:

– Jūs tremtinė, todėl priimti negalime, tremtinių mes nepriimame.

Supratau, kad Tėvynėje prasidėjo antroji tremtis. Eidama gatvėmis, tvardžiausi, bet, įėjusi į kambarį, pravirkau. Į mamytės klausimą, kas atsitiko, graudžiai verkdama atsakiau:

– Mama, manęs nepriima todėl, kad esu tremtinė.

Man atrodė, kad aš dar negimusi jau buvau nusikaltusi bolševikiniam režimui. Mamytė mane apkabinusi guodė:

– Neverk, vaikeli, gal kitame rajone priims…

– Nepriims ir kitame, kaip mes dabar gyvensime, buto, pinigų neturime, darbo nė vienas negauname, – kūkčiojau aš.

Tuo laiku Petriukas baigė kursus. Gavo kvalifikuoto staklininko pažymėjimą. Jo žinios buvo įvertintos labai gerai. Nusimatė neblogas atlyginimas, bet tokioje garsioje gamykloje ne tremtiniui vieta, nes buvo savų žmonių. Brolelio neįdarbino ir nė vienas neturėjome darbo. Petriukas dirbo atsitiktinį sezoninį darbą, uždirbo labai mažai, bet mums padėjo…

---

Linartaitė, Lengina. Prasideda antroji tremtis // Linartaitė L. Erškėčiais nuklotais keliais. Panevėžys : [Panevėžio spaustuvė], 2009, p. 120–206.

Nuotraukoje: Lengina Linartaitė. Iš: Linartaitė L. Erškėčiais nuklotais keliais. Panevėžys, 2009, p. 3.