Mokytasi, dirbta ir pasenta Panevėžyje. O mano miestas per tuos beveik 80 metų ne seno, o jaunėjo ir gražėjo. Milžiniški kontrastai keitė Panevėžį. Praskleisiu mažą dalelę prisiminimų iš pradėto suprasti pasaulio. Su širdgėla apgailestavome karo nuostolius, namų griuvėsius, ligoninėmis paverstas mokyklas. Garsi Mergaičių gimnazija prieglobstį gavo teisininko Česlovo Petraškevičiaus viloje, kurioje mokslas vyko trimis pamainomis. Vakarais miestas skendėjo tamsoje. Iš visų miesto pakraščių ir artimesnių kaimų gimnaziją moksleivės pasiekdavo tik pėsčiomis. Buvo baimės, buvo nesaugu. Praradus nepriklausomybę, bet kokiomis sąlygomis reikėjo gyventi. Palengva karo žaizdos gijo, kūrėsi pramonė, kėlėsi kultūros įstaigos.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tame pačiame koridoriuje veiktų biblioteka (Panevėžio miesto masinė biblioteka Nr. 1) ir kultūros namai. Vienoj koridoriaus pusėj bibliotekos skaitykla, kitoj – muzikantų repeticijų patalpa. Muzikantai išeidavo prasigroti į koridorių, o skaitykloje prie stalų palinkę skaitytojai šlamindavo knygų ir periodinių leidinių lapus – malšino žinių troškulį. Naujas knygas iš Vilniaus atsiųsdavo į Geležinkelio stoties siuntinių saugojimo skyrių. Bibliotekos darbuotojos knygų siuntas turėdavo parsinešti, o žiemą nešulius traukdavo rogutėmis. Fondai „išvalyti“, lentynos prigrūstos politinės literatūros. Dalelė tarpukariu leistų knygų suslėptos, supratusios knygos vertę vedėjos. Biblioteka turėjo ir lietuvių, ir užsienio rašytojų klasikos, programinės literatūros. Patalpos šildomos krosnimis. Pradėjus darbus centriniam apšildymui, sutikom dirbti nekūrentose patalpose, vaikščioti lentų tilteliais nuo lentynų iki stalų. Bet šildė viltis, kad darbo sąlygos pagerės, skaitytojams nebegrubs rankos konspektuojant.
Pokario metais buvo labai populiarus kino teatrų lankymas. Pradžioj veikė „Menas“ ir „Garsas“, o 1962 m. atidarytas naujas kinoteatras „Raketa“. Kiekvieną savaitę sekdavom skelbimus, anonsus ir kino filmai – nuolatinė savišvieta bei kultūrinė pramoga.
Didžiausia dvasios palaima – teatras. Žmonės į teatrą Respublikos gatvėje eidavo kaip į atlaidus, pasipuošę, kostiumuoti, moterys rūbinėje persiaudavo išeiginiais bateliais. Spektaklis – stebuklas. Aktoriams teikiama didžiausia pagarba, nes jie tikrieji kultūros sėjėjai. Jų herojais sekta, mokytasi, ilgėtasi kitokio gyvenimo. Žmogus sugebėjo susivokti, atsirinkti, kur tiesa, kas tikra, kur rasti širdžiai atgaivą, neprarasti vilties.
Visais laikais žmogaus ugdytojas ir vedlys buvo ir yra Mokytojas. Jis ne tik teikė dalykinių žinių, reikalaujamo iškreipto istorijos interpretavimo, bet ir gyvenimo pažinimo, vertybių suvokimo, požiūrio formuotojas.
Neapsakoma Dievo dovana – Nepriklausomybės atkūrimas. Atsivėrė pilnatvė. Laisvas žodis, laisvos mintys, visapusiška veikla. Naujas žvilgsnis į visų laikų, visų epochų istoriją, į pasaulį, į knygą. Mūsų biblioteka (Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka) ištaigi, moderni, kompiuterizuota. Į ją einama ne tik knygos, bet ir susitikti su rašytojais, įvairių sričių mokslininkais, iškiliais dvasininkais, istorikais, dailininkais, muzikais. Panevėžiečius kviečia dailės galerijos, Muzikinis ir dramos teatrai, Bendruomenių rūmai, muziejai. Miestas išugdė daug žymių žmonių. Panevėžyje apsigyveno veiklūs mokslininkai, kultūros veikėjai, meno ir žodžio reiškėjai.
Kompaktiškas, gražus, švarus, jaukus mūsų miestas. Jį puošia nauji, modernūs pastatai, žalumos salelės, gėlynai ir žmonės. Mačiau Panevėžį suvargusį, slegiamą priespaudos, režimo ir dvasinės negalios ir pagaliau – laisvai kvėpuojantį, darbštų, kūrybingą ir išradingą. Gėriuosi, žaviuosi ir didžiuojuosi savo Miestu. Kiekvienas esam atsakingas už jo augimą. Stiprindami miestą, stipriname valstybę. Didžiausia mano gyvenimo šventė, kad Nepriklausomoje Lietuvoje dar sulaukiau Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio.
Stasė Mikeliūnienė
