Į Panevėžį atvažiavau 1963 gruodžio mėnesį prieš Kalėdas, nes jau buvome parašę pareiškimus susituokti su Nikodemu Ratkumi. Buvo atvykusi pusseserė Katrytė iš Vilniaus. Liudininkais buvo Dantai. Dantienė – siuvėja, Valancevičienės sesuo, o su Valancevičium aš karves ganiau būdama piemianka. Kai jis jaunas buvo, ūkininkas paprašė, kad jo sūnus Stasiukas paganytų karves. Užėjo audra, bėgo Stasiukas ir griaustinis jį nutrenkė mirtinai. Dantienė buvo su viena akim nuo mažens. Buvo įdėta stiklinė. Tėvas liepė arklį paganyti, o arklys pasibaidė ir išmušė akį. Ji visada vaikščiojo su akiniais.

Nikodemą jau seniai pažinojau. Jis buvo įsimylėjęs mano pusseserę Katrytę. Nikodemas atvažiuodavo tankiai pas juos (ten kur mes gyvenome Krekenavoje, Slabadoj). Supirkinėjo gyvulius. Jis atvažiavo vieną, kitą kartą, o aš su kiauliniais, mėšlinais batais darbui ruošiuosi ir pradėjo jis kalbėti, kad eičiau už jo. Buvome atvažiavę į Panevėžį apžiūrėti, kur gyvensim. Nikodemas turėjo nuosavą namą, kuriame gyveno su pirma žmona. Paskui iš jos dar dalį nupirko. Su pirma žmona išsidraskė. Jis ją užmušti norėjo, vijosi per tvorą. Pričyne buvo, kad alum pavaišino Garbauską. Jis įsitikino, kad buvo užnuodytas alus. Ir buvo dar istorija, kad ji Nikodemo kostiumą atidavė kažkokiam kavalieriui. Dėl to ir susipyko. Jie turėjo dukrą, kuri mirė būdama 7 ar 8 mėnesių nuo dizinterijos. Nikodemas vežė dukrą pas brolio Stasiuko žmoną į Vilnių, pas daktarus, bet jau nebegalėjo jos išgelbėti. Angelytė mirė 1953 m.

Santuoką registravom tik civilinę, nes Nikodemui buvo antra santuoka ir į bažnyčią negalėjom eiti. Nikodemas dirbo pirmoje autokolonoje 25 metus vairuotoju. Vežiodavo žvyrą, smalą. Nemokėjo jis net gerai rašyti. Brolis Stasiukas padėjo jam ten įsidarbinti. Tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas. Žmonės kalbėjo, kad pensininkas vaiką pasidirbo.

Gyvenom Vienybės aikštės 35 numeriu pažymėtame name (dabar Varpo g. 41). Kai sūnus Vilmantas augo, tai mes gyvenom tik antram aukšte. Pirmo aukšto dalį pardavė. Gyveno toks Marmokas. Su juo Nikodemas susimušė. Dar toks Kiškis gyveno. Vėliau pardavė tokiai latvei vardu Venta, su kuria irgi nesutardavo. Nikodemas su niekuo nesutardavo. Sūnus Vilmantas gimė 1964 m. ir gyvenom ten iki Vilmanto vestuvių 1985 m.

Mūsų kaimynai Vienybės aikštės tai visi jau mirę. Ten gyveno Jarušaičiai priešais mūsų namą, Mickevičiai biški toliau („Ekrano“ direktoriaus uošviai), Vinikai (Algis, Laima ir Nijolė). Nuo Vinikų į mūsų pusę gyveno Garbauskai. Jie turėjo vieną sūnų Jonuką. Garbauskienė turėjo dar 2 vaikus nuo pirmo vyro. O nuo jų ir mūsų namas. Taip ir sukosi ta aikštė.

Mūsų namas neatpažįstamai pasikeitė. Kartu gyvenusi Venta turėjo sesę Irmą. Jos buvo dvynukės. Aš ją susitikau dar karininkų rūmuose. Į šokius ten eidavom. Paklausiau kaip gyvena. Pasakojo, kad visus palaidojo. Grįžusi iš darbo „Ekrano“ gamykloje, rado negyvą vyrą. Paskui tėvus palaidojo. Vėliau ėjau aplankyti Ventos, bet paklydau, nepažinau savo namo. Gatvėje moteris ėjo, tai padėjo susiorientuoti pagal Liepų alėją, kur eidavau į parduotuvę pavadinimu „Bitutė“. Ir dabar yra ten ta parduotuvė. Venta mirė visai neseniai nuo stuburo operacijos. Kai buvau pas ją kelis kartus, tai visą butą buvo susiremontavusi. Prisimenu didelius gėlių vazonus. Ji dar pergyveno, kad nebus kur ją palaidoti, nes viename kape jau guli 3 giminaičiai ir daugiau ten nebegalima laidoti.

Atvažiavus į Panevėžį pradėjau dirbti Dembavos medelyne. Vilmantas ėjo Dembavoje į darželį. Medelyne dirbau obuolių skyriuj, skynėm obuolius. Kadangi aš labai smulki, tai išlaipiojau visus medžius. Liepdavo lipti skinti, negalima buvo purtyti, kad ilgiau išsilaikytų. O kai nesimatydavo agronomės, tai papurtydavau medį ir krituolius dėdavom atskirai. Kai baigdavosi obuoliai, tada skindavom svarainius. Juos spausdavo ir veždavo į „Kalnapilį“. Buvo didžiulės jų plantacijos. Vėliau eidavom rūšiuoti, kad nesupūtų ir ilgiau stovėtų. Po svarainių eidavom rišti medelių. Medelyne išdirbau keletą metų, kol pakeitėm Vilmantui darželį į Vilties gatvės. Ir tada pradėjau dirbti Mėsos kombinate. O ten jau teko daug kur dirbti. Daugiausia paukščių skyriuj. Jis tada stovėjo visas (ne taip kaip dabar). Žiemą, kai nebūdavo paukščių, tada dirbdavom visuose cechuose. Teko dirbti ir žarnyne, ir ant linijos prie raguočių. Prisimenu, ateina paskerstos puselės karvių ir reikia su šepečiais jas plauti. Nors ir buvo guminiai žiurstai, man kaip mažai būdavo sunku. Paskui prie kiaulių linijos. Ateina pakabintos kiaulės. Mums reikdavo tolyn stumti. Tai man net sunku buvo tas pasiekti.

Kai Vilmantas pradėjo eiti į 4-tą vidurinę, įsidarbinau ten valytoja. 10 metų išdirbau ir ganiau kartu sūnų. Būdavo zbitkų pridaro, tai aš iškart ir sužinodavau. Valydavau mokytojų kambarį. Guli knyga su pažymiais, aš pasicekavijau. Žiūriu dvojkių prirašyta, o knygutėj nėra dvojkių. Visada susirinkimuose dalyvaudavau. Klasės auklėtojas buvo vyras. Mokykloje buvo nedidelis uždarbis.

Po mokyklos pradėjau dirbti „Metaliste“ darbuotoja ir valytoja. Uždarbis buvo geresnis. Aš priklausiau prie šaltkalvių remontininkų, prie katilinės. Laikėm egzaminus, kad išmoktume, kaip dirbti. Valgom vieną kartą pietus valgykloje. Atėjo mano meistras. Man buvo pasakę, kad nueičiau į kontorą pasiimti pensininko knygutės. Sakau: „Nu va gavau pensininko knygelę“, o meistras sako: „Nu va. Tai ko nesakei, būtume užrašę daugiau darbadienių“. Aš du metus dirbau viršaus, kad pakeltų pensiją.

Išėjimui į pensiją man stigo kelių metų stažo. Tie, kas išėjo iš tarybinio ūkio, tiems skaičiavo, o aš apsivedžiau ir išėjau iš kolūkio ir man neužskaitė. Važiavau į kaimą, kuriame gyvenom (Krekenavoj) ir pasiprašiau ūkininkų, pas kuriuos ganiau karves, kad teisme tie žmonės pasakytų, jog tiek metų dirbau. Paaiškinau, kad mama negalėjo išlaikyti, nes gyveno viena. Aš vištas lesinau, kitus darbus dirbau. Tai jie man užskaitė ir galėjau išeiti į pensiją.

Išėjus į pensiją, ėjau auginti anūko Aurimo. Vėliau gimė anūkė Greta. Persikraustėm į Klaipėdos g. 41 namą. Ten mūsų buvo pusę namo. Kitoje namo dalyje gyveno Zoza. Jis vaikų neturėjo, tai atidavė namo dalį seseriai, o vėliau ta namo dalis atiteko Jankevičiams – dviem mokytojams, kurie augino dukrą Eriką. 2004 metais pardaviau savo namo dalį. Dabar ten jau to namo nėra. Ten stovi nauja elektros prekių parduotuvė. Esame girdėję, kad tas namas anksčiau priklausė žydams, nes kitoje gatvės pusėje stovėjo toks mūrinis pastatas (dabar ten įsikūrusi teisininkų įstaiga), kuriame galėjo būti kokia nors žydų kontora.

Marijona Ratkienė
2021-07-12

Nuotraukos iš M. Ratkienės asmeninio archyvo

• 

• 

•