XX amžiaus pradžios Panevėžio miestas buvo nedidokas. Jo centrą sudarė kvadratas tarp Šeduvos gatvės, Marijos gatvės, Smilgių g. ir turgavietės. Į rytus nuo turgavietės buvo trumpoka Ukmergės gatvė, maždaug iki Margių, ir vadinamoji Slabodkė, neturtingų žydų apgyvendinta, su kalneliais ir daubomis vieta, amžinai purvina, dvokianti, su namukais, lyg kregždės gūžtomis, vienas prie kito prilipdytais, dažnai gaisrų lankoma, o po gaisro vėl lūšnomis apstatoma.

Slabodkė tęsėsi nuo turgavietės ir Ramygalos gatvės pradžios, bet Margių gatvės nepasiekdavo. Į pietus nuo turgavietės buvo Ramygalos gatvė iki Sodų g., toliau Panevėžio miesto ūkininkų sodybos abipus Ramygalos kelio, apytiksliai iki vėjo malūnų.

Į pietus dar buvo Sodų gatvė su plynais laukais vakarų pusėje, su menkomis gatvėmis į artimuosius kaimus – Stetiškį, Molainius. Sodų gatvė XIX amžiuje buvo vadinama Kiaulių gatve, nes ja miestelėnų kiaulės būdavo genamos į lauką.

Smilgių gatvė menkais namukais pasibaigdavo ties dabartine Krekenavos gatve, o toliau tęsėsi purvinas, duobėtas vieškelis į Smilgius. Prie to kelio bent už 2 km nuo miesto buvo skerdyklos.

[…]

Nuo žydų kapinių į vakarus buvo Plūkių gatvė ir jai lygiagretė trumputė gatvelė lauko pusėje. Toji vieta amžinai dvokdavo, nes tuoj už jos į miesto laukus būdavo gabenama asenizacija.

Nuo Šeduvos gatvės į šiaurę buvo nelygi, siaura Stoties gatvė su vadinamąja brechalka tarp realinės mokyklos ir pašto. Abipus į šonus kūrėsi mažytės, trumpos, siauros gatvelės šiapus tilto ir už – stoties link.

Šiaulių gatvė su keliolika namukų ir tada jau buvo. Prie Pušaloto kelio dar nebuvo sodybų, tik už gero kilometro nuo miesto buvo Plukių kaimas. Į rytus nuo Stoties gatvės miestas nesikūrė, nes čia tarp Stoties gatvės, geležinkelio, Fermos ir Nevėžio buvo senosios Panevėžio Smėlynėje parapijos ūkis, kurio plotas aplink bažnyčią tada būdavo vadinamas Mikalajevu, kanauninko Mykolo Tiškevičiaus įkurtu Panevėžio priemiesčiu. Tada Senamiesčio gatvėje buvo valstiečių kaimas iki posūkio į Paliūniškio kelią.

Nuo senojo tilto ties pirtimi į šiaurę geležinkelio link tęsėsi Smėlynė, o tuoj už Bažnyčios aikštės prasidėjo Fermos gatvė su lūšnomis, tokia purvina, kad net vidurvasarį ratai minkydavo purvą. Ji buvo be jokių šaligatvių, tik su takais už plačių griovių. Fermos pradžioje dabartinės ligoninės vietoje buvo Lecko dvarelis, o toliau į šiaurę, tarp Fermos gatvės ir klebono „palivarko“, generolo Fedoravičiaus sklypo ruožas.

Miesto trobelės baigdavosi ties dabartine Šermukšnių gatve. Toliau ėjo purvinas kelias į Ūpėnus pro geležinkelį. Šiapus geležinkelio ir už jo tada dar sodybų nebuvo. Tuoj už geležinkelio rytų pusėje būdavo Senamiesčio kaimo valstiečių ganyklos ir laukai. Ganyklos būdavo krūmuotos, su baigiančiu užsitraukti ežerėliu tuoj į rytus nuo dabartinės Pelkių gatvės. Tada per tas pelkes nebūdavo įmanoma pereiti.

Koks Panevėžys buvo XIX amžiaus pabaigoje, galima spręsti iš to, kad šiaurėje jis baigdavosi ties buržuaziniais laikais buvusiu Masiulio knygynu, Respublikos gatvės pradžioje. Kur dabar yra pirmoji vidurinė mokykla, seniau buvo realinė mokykla. 1885 metais jos pastatas buvo statomas visiškai už miesto prie jau seniau pastatyto kalėjimo.

---

Grigonis, Matas. Panevėžio „planas“ // Grigonis M. Raštai. Vilnius, 2008, p. 224–225.

Nuotraukoje: Matas Grigonis. Iš: Grigonis M. Raštai. Vilnius, 2008, 1 p. (virš.)