Na o kur Panevėžys? Jis širdyje šviesus ir liūdnas. […] Išmirė paskutiniai panevėžiečiai, pažinoję mano tėvus, matę, kaip pastriuokomis su kibiru bėgu Klaipėdos gatve link pompos prie Įgulos bažnyčios (taip, rodos, vadinosi). Nieka­da nepamiršiu, kad čia, Panevėžyje, akis į pasaulį man atvėrė kny­gos, kad pirmąsyk atsidūręs teatre, vos neapalpau iš susijaudini­mo, Sruogos Aitvarui teisėjui mostelėjus kardu, – veikiausiai bū­ta medinio, bronza dažyto. Ėmė slinkti ir prasiskyrė medžiai (matyt, kartoniniai), bet man širdis šoktelėjo į gerklę! Toks ste­buklas tik kartą plykstelėjo. Nepamiršau ir kino teatro „Pasaulis“, dar keturi jo aukštai kilo į dangų kaip bokštai virš neaukštų Res­publikos gatvės namų. Vadinome jį „pieštuku“… Čia pro langinių plyšį išvydau pritrenkiančią „Tomo Ikso“ eiseną žvangant milži­niškiems pentinams. Tuoj po karo „Pasaulio“ pieštukas pasitiko apgraužtas – trūko dviejų aukštų. Pirmas vaikiškas susižavėjimas mergaitės kasomis užklupo irgi… Panevėžyje. Taigi ir tataigi, kaip sakydavo seni žmonės.

---

Svajonės ir gyvenimas, arba rašytojas nuo čiulptuko : [pokalbis su rašytoju M. Sluckiu / kalbėjosi] Gintarė Adomaitytė // Laiko sūpuoklėse. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 150–156.

Nuotraukoje: Mykolas Sluckis. Fotografas Gediminas Bartuška. Prieiga internete: http://www.santarve.lt/aktualijos/lietuvoje/mire-rasytojas-mykolas-sluckis/