XX a. 7–9 dešimtmetis Panevėžio miesto kultūros istorijoje paliko didelį pėdsaką. Miestas plėtėsi, vyko didelių gamyklų ir fabrikų statybos. Viena jų – „Ekrano“ gamykla, kurioje dirbo per 4 tūkst. darbuotojų. Panevėžys buvo įvardintas pramonės miestu, turintis per 120 tūkst. gyventojų. Plėtėsi mokyklų skaičius, kultūros įstaigų tinklas. Daug dėmesio buvo skirta kultūros plėtrai. Tam gerą toną davė tuometinis Vykdomosios valdžios pirmininkas, kultūros mylėtojas ir puoselėtojas, ekonomistas, dr. Bronius Kačkus (dirbo šiose pareigose nuo 1964 iki 1987) ir Kultūros skyriaus ilgametė vedėja, mokytoja Aldona Dobrodziejienė.

Šio laikmečio akivaizdūs pasiekimai: atidaroma Vaikų dailės mokykla, pastatomi modernūs „Ekrano“ ir Statybininkų kultūros rūmai, Dramos teatras pradeda darbą naujame pastate. Rež. Juozo Miltinio statomi spektakliai sulaukė aukščiausių įvertinimų ir apdovanojimų. Susitikti su aktoriais, rež. J. Miltiniu veržte veržėsi žiūrovai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Miestas tapo patrauklus menininkams. Noriai į Panevėžį vyko gyventi ir dirbti Vilniaus dailės instituto (dabar Akademijos), Klaipėdos instituto auklėtiniai. Pagyvėjo dailės gyvenimas. 1972 metais Panevėžyje buvo surengta pirmoji Lietuvos skulptorių kūrybinė stovykla, kurios dėka mieste iškilo skulptūrų akcentai. Vienas jų – kraštiečio skulp. K. Kisielio (1926–2014) vario plastikos kūrinys „Motina, Žemė, Taika“ (1974), tapęs gerus du dešimtmečius miesto vizitine kortele.

Mieste didėjant dailininkų gretoms iškilo būtinybė turėti erdvius Parodų rūmus, kuriuose vyktų dailės parodų atidarymai, susitikimai su menininkais ir kt. Geri norai pildėsi. Apie 1969 metus Šv. Trejybės bažnyčios pastatas (ilgus metus paverstas sandėliu) buvo perduotas Vykdomojo komiteto Kultūros skyriui, kurio nutarimu laikinai buvo įkurta jaunimo šokių salė. Sklindanti tranki muzika, dažnos jaunuolių grumtynės erzino visuomenę. Tad nedelsiant buvo nutarta pastato vidaus erdvę rekonstruoti ir pritaikyti parodinei veiklai. Tai buvo drąsus tuometinis sprendimas, sulaukęs teigiamo vertinimo.

1973 metų kovo mėn. pradžioje erdvūs, gana talpūs, su šiuolaikiniu interjeru, parketo grindimis ir antrame aukšte įrengtais balkonais Parodų rūmai buvo atidaryti visuomenei. Pirmąją dailės darbų parodą parengė Panevėžio miesto dailininkai. Menotyros dr. V. Rimkus rašė: „Panevėžyje buvo surengta dailės paroda, pradėjusi naują miesto kultūrinio gyvenimo puslapį. Ji buvo atidaryta Parodų rūmuose, įrengtuose rekonstravus seną akmeninį pastatą miesto centre“ (Rimkus V. Pergalė, Nr. 4, p. 180). Parodoje 29 autoriai, kurių daugumą jaunimas, eksponavo 80 darbų. Apie pirmąją parodą rašė A. Pačiulpaitė savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1973 03 31,  Nr. 13, p. 10), G. Skabickaitė dienraštyje „Tiesa“ (1973 04 04), G. Kliaugienė – „Panevėžio tiesoje“ (1973 03 24). Pastaroji menotyrininkė rašė, kad ankstesnės dailininkų parodos buvo blankios, eksponuotos atsitiktinėse patalpose. Šioje parodoje dalyvių daug ir darbų gausi įvairovė. Pirmą kartą greta tapybos, akvareles ir tekstilės parodoje buvo eksponuojami grafikos, skulptūros, keramikos, rūbų modeliavimo darbai. Gražina Kliaugienė išskyrė mėgėjo dail. A. Kalvelio aukšto meninio lygio akvareles. Ji pastebėjo, kad panevėžiečių kūryboje nėra teminių-figūrinio žanro paveikslų, atskleidžiančių sudėtingą laikmečio pulsą (Kliaugienė G. Naujuose rūmuos – panevėžiečių pirmoji, Panevėžio tiesa, 1973 03 24, Nr. 59, p. 3).

1975 metais menotyrininkė Aldona Savickienė rašė, kad Panevėžyje pirmoji penkių dailininkų darbų paroda buvo atidaryta 1965 metais, iš kurių tik vienas dail. Albertas Stepanka turėjo aukštąjį išsilavinimą. Parodos buvo rengiamos įvairiose erdvėse – Sporto rūmuose, kino teatro ir Dramos teatro foje. 1965 buvo įsteigta Dailininkų sekcija, kurios pirmininku buvo paskirtas Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas K. Naruševičius (1920–2004). Kelerių metų bėgyje dailininkų skaičius nuo 5 ūgtelėjo iki 40 narių. Iš jų 23 menininkai turėjo aukštąjį išsilavinimą. 1967 mieste atidaryta Dailės mokykla, kuri turėjo nemažą įtaką meniniam gyvenimui. Pirmasis Dailės mokyklos direktorius – menotyrininkas Aloyzas Jočys, mokytojo K. Naruševičiaus mokinys. Aldona Savickienė pažymėjo, kad kažkada dailės parodos mieste buvo netikėtumas, staigmena, tai dabar jos tapo kasmetinės ir tradicinės. Dailės darbų paroda buvo skirta pergalės prieš fašistinę Vokietiją 30-čiui pažymėti. Parodoje 23 autoriai eksponavo 95 įvairaus žanro kūrinius (Savickienė A. Jubiliejinė, Panevėžio tiesa, 1975 04 29, Nr. 86, p, 3). Apie parodą rašė E. Pranckūnas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1975 11 22).

Su metais parodinės veiklos darbų apimtis plėtėsi. Buvo užmegzti bičiuliški ryšiai su Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Maskvos dailininkų sąjungomis, Dailės muziejais bei individualiais menininkais. Parodos buvo aukšto meninio lygio ir įvairių žanrų. Dalis ekspozicijos buvo skirta tautodailės tradicinėms ataskaitinėms parodoms ir meninei fotografijai. Greta parodų vyko kūrybiniai susitikimai, parodų aptarimai, Dailės dienų renginiai.

Į Dramos teatrą ir Parodų rūmus atvykdavo didžiuliai srautai lankytojų – turistų iš Sovietų Sąjungos. Jie išsiveždavo geriausius atsiminimus iš susitikimų su teatro aktoriais ir iš aplankytų įvairaus žanro dailės parodų. Svečiai stebėjosi, kad buvusi bažnyčia tapo kultūros židiniu, kad čia, dėka geros akustikos, skamba klasikinė muzika, rengiamos aukšto meninio lygio dailės kūrinių parodos. Dėl didelės parodinės erdvės, vienu metu buvo eksponuojama apie 100 dailės kūrinių.

Dėl geros Parodų rūmų akustikos sekmadieniais vyko planinės Lietuvos filharmonijos klasikinės muzikos popietės bei įvairių miestų chorų koncertai. Pirmasis kamerinės muzikos koncertas surengtas dirigento Donato Katkaus iniciatyva. Gera rūmų akustika domino ir Lietuvos filharmonijos administraciją, kurios atstovai ne kartą lankėsi Panevėžyje ir su miesto valdžia tarėsi dėl galimybės rūmuose pastatyti vargonus, pakeisti langus ir kitus klausimus. Deja, šis projektas Parodų rūmuose nebuvo įgyvendintas.

Skirtingais metais į dailininkų gretas įsijungė talentingi menininkai: scenografė S. Kanaverskytė, grafikai Stasys ir Rima Stasiūnai, P. Šiaučiūnas, S. Medytė, keramikai A. Pakarklis, N. Čiukšienė, akvarelės meistras S. Kavaliauskas, tekstilininkės O. Juodinskaitė, N. Ulevičienė, E. Jasiūnaitė, V. Olšauskienė, skulptoriai V. Vildžiūnaitė, A. Bosas, J. Lebednykas, A. Pajuodis, tapytojas K. Beržanskis ir kt. Panevėžiečių dailininkų darbai buvo eksponuojami Leningrado, Gardino, Daugpilio, Smolensko, Šiaulių, Vilniaus parodų salėse. Atsakomuoju vizitu atvykdavo minėtų miestų dailininkai. Apie kiekvieną parengtą parodą rašė žiniasklaida, buvo filmuojama ir rodoma LRT kultūros laidose. Šį darbą atliko operatorius Skirmantas Pabedinskas.

Parodų rūmai buvo pavyzdingai prižiūrimi. Parketas valomas ir blizginamas kiekvieną dieną, langų stiklai buvo švarūs. Šį darbą atliko vyresnės kartos keturios salių patarnautojos ir valytoja. Apie 1983 metus Parodų rūmų erdvę „papuošė“ gipsinis Lenino biustas, sukurtas kaip būsimo paminklo Panevėžyje modelis. Tai Panevėžio kraštiečio skulptoriaus Gedimino Jakūbonio (1927–2006) dovana Kraštotyros muziejui. Kaip ši dovana atsirado? 1982 11 07 Lenino aikštėje, šiuo vardu pavadintoje 1952 metų liepos mėn., buvo iškilmingai atidengtas skulptoriaus G. Jakūbonio granito monumentas Leninui. Dalyvavo daug valdžios vyrų su LKP CK sekretoriumi Petru Griškevičiumi priešakyje. Tos dienos vakare visi svečiai rinkosi į Parodų rūmus atidaryti Panevėžio pramonės pasiekimų parodą, kurią kuravo LKP Panevėžio vadovai. Apsauga didžiulė, svečiai rinktiniai. Tuo šventė baigėsi.

– Kur dėti didelio gabarito gipsinį kūrinį? – svarstė muziejaus administracija. Direktorės nurodymu į Parodų rūmus buvo atgabentas minėtas Lenino biustas. Geriausia vieta buvo ši erdvė.

Ar tiks prie rengiamų dailės parodų, niekas to klausimo nekėlė.

Atvežė, pastatė ant aukšto postamento ir paliko.

Išskirtinį laikotarpį, prasidėjusi nuo 1988, Sąjūdžio laikų, tenka išskirtinai pažymėti. Parodinis darbas trūkinėjo. Silpo ryšiai su minėtų miestų dailininkais, Dailės muziejais. Kraštotyros muziejaus direktorė Ramutė Bieliauskaitė vis dažniau lydėjo svečius į parodų salę. Svečiai – dvasininkai ir kultūros veikėjai iš Vilniaus ir Panevėžio, religinių bendruomenių atstovai domėjosi bažnyčios istorija, derino bažnyčios grąžinimą tikintiesiems klausimus. 1990 metų birželio 10 d. Šv. Trejybės bažnyčia buvo atšventinta.

Panevėžio parodų rūmų kūrybinga veikla (1973–1990) paliko pėdsakus to meto miestiečių, ypač moksleivių atmintyje. Buvo sudarytos sąlygos susipažinti su daugelio miestų dailininkų kūryba, kurios pagrindą sudarė gautos iš muziejų ir dailės fondų brandžiausios darbų kolekcijos.

Joana Viga Čiplytė

Nuotraukos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos J. V. Čiplytės fondo F99 

• 

• 

•