Vieną dieną Mykolas ir Uršulė Čipliai sau pasakė – jų pirmagimis sūnus bus menininkas. Menininkas? O ką jis turės daryti, kad menininku taptų? Tokį nutarimą tėvai priėmė jau gyvendami Panevėžyje. Mes, vaikai, žinojome – Petras menininkas. Brolis kasdien darėsi panašus į menininką. Besimokydamas pradžios mokykloje pradėjo piešti. Piešė pagalvėles gėlių žiedais (tuo metu buvo madinga). Vėliau susidomėjo karpiniais. Pradėjo rinkti dailės darbų reprodukcijas, pašto, degtukų dėžučių ženklus. Skaitė daug grožinės literatūros, kurią parinkdavo viena labai miela bibliotekininkė. Greit įsigijo fotoaparatą „Smena“ ir ėmė fotografuoti. Fotografavo viską, ką matė akis ir liepė širdis (tai daro ir dabar, nuotraukas deda į Facebook). Pradėjo eilėraščius rašyti. Spausdino žurnalai „Pergalė“ (dabar „Metai“), „Nemunas“, miesto dienraščiai. Išleido dvi poezijos knygas („Susitikimai“ ir „Senamadiški eilėraščiai“). Sužinojęs, kad dramos teatro režisierius Juozas Miltinis kviečia jaunuolius į studiją – nulėkė ir ten. Aktoriumi netapo. Išmoko raiškiai deklamuoti, skaityti savo eilėraščius (tai daro iki šiol, atmintinai moka savo eiles). Savarankiškai pradėjo tapyti paveikslus. Sekėsi labai gerai. Tačiau perskaitęs žinutę, kad dailininkas Albertas Stepanka steigia dailės studiją – įsirašė. Ar galit patikėti – pildėsi tėvų svajonė matyti sūnų menininką. Menininko įvaizdį sustiprino pirmosios publikacijos vietinėje ir respublikinėje spaudoje – eilėraščiai ir fotografijos. Namuose pradėjo lankytis pripažinti menininkai – Jonas, Elena, Ineza, Jurgis … O kur dar dailės profesūra iš Vilniaus… Tėvai džiaugėsi – Petras menininkas. Tėvas pirko knygas apie dailę, motina iš paskutiniųjų ieškojo tapybai drobės, ieškojo meistrų rėmams daryti… Per Petro drobes mama vos nepateko po traukiniu. Nupirkusi iš audėjos didelį ritinį drobės ėjo per geležinkelį namo. Ėjo laiminga su pirkiniu ir nepastebėjo atvažiuojančio traukinio. Tik sekundė… Grįžo į namus visa perbalusi, negaluojanti. Petras menininkas. Ruošė parodas Panevėžyje, Vilniuje, rengėsi darbus vežti net į Maskvą. Tėvai džiūgavo! Kad žinotumėte – koks Petras gražus buvo per mano krikštatėvio Antano vestuves?! Jis gražiau atrodė net už jaunikį! Mama nupirko tokį kostiumą, tokį kostiumą, kad visi stebėjosi. Jis buvo pasiūtas iš labai geros vilnos žalsvos spalvos. Tada tokių kostiumų vyrai neturėjo, o Petras – menininkas turėjo. Matot, gerai būti menininku, tiesa? Jūs tikriausiai norėsite žinoti, ar mes, trys vaikai, tuo džiaugėmės? Paklauskite jų pačių! Manęs galite neklausti. Aš nesakysiu. Kodėl? Ogi todėl, kad parašysiu. Gudriau pasielgsiu. Imsiu ir parašysiu. Petras – menininkas. Jus tai jau žinote. Ir aš žinau. Bet kas iš to man, kad jis menininkas? Sykį buvau įpareigota šeimai išvirti vakarienę. Ir žinot, ką nutariau išvirti? Ogi paukštienos. Tvarte stypčiojo bent du persenę gaidžiai. Vieną ir nutariau išvirti. Išvirti tai išvirti. O kas gaidžiui galvą nukirs? Juk neisi kaimynų prašyti. Gaidžio egzekucijai pasiruošiau – kieme pastačiau kaladę, prie jos didelį kirvį… Gaidį greit sugavau. Matyt, jautė savo galą ir per daug nespurdėjo. Bet kaipgi kirsti? Kad nors brolis kuris grįžtų namo… Sukandusi dantis, viena ranka laikau gaidžio kaklą, kita kirvį …ruošiuosi kirsti. Brolių nėra… Ar gali gaidį ilgiau kankinti? Žvilgt atgal, žiūriu – Petras eina. Jūs manote, kad Petras priėjo ir vyriškai padirbėjo? Pasakė: „Duok, sese, aš tai padarysiu?“. Apsirikote. Jis menininkas. Kaip ėjo pro šalį, taip ir nuėjo savo reikalais. Gaidžio galvą nukirtau ir gaidys nepaspruko iš rankų. Petras – menininkas. Ir čia visa tėvų tiesa. Jie teisūs. Ir Petras teisus. Jis dirbo savo darbą. Ir dabar jį dirba. Visi jį giria. Petras Čiplys (g. 1940) gyvena Panevėžyje.
Joana Viga Čiplytė
