Kada gyvenau Panevėžyje, mieste teko ne vieną pačiuožusį „profesorių“ sutikti. Viena iš įdomesnių „asmenybių“ buvo Šiaudinienė. Iš veido labai panaši į vaikų pasakose piešiamą raganą: jos veidas kaulėtas, ilga nosis, marga skarele ant galvos ir dar užmaukšlinta ant akių. […]

Ant Šiaudinienės „kabliuko“ ir aš buvau užkibęs. Ji labai nemėgo komunistų ir dažnai net gatvėje viešoj vietoje ant jų paburnodavo. Be abejo, protingą žmogų tuoj pat „parištų“, o kai tokia šneka, ir kagėbistams nelabai įdomu, nors juos, kiek žinau, tai erzindavo.

Važiavau kartą autobusu ir įlipo Šiaudinienė. Visus peržegnojo, piktas dvasias iš autobuso išvaikė, dar garsiai nusikvatojo ir atsistojo šalia manęs. Žiūriu, prie švarkelio prisisegusi tokią siaurą ordinų juostutę, o aš irgi kvailys, nieko nepagalvojęs ėmiau ir paklausiau, kokiu čia ordinu tamstą tikriausiai komunistai apdovanojo… Šiaudinienė tik atsisuko į mane ir griežtu tonu garsiai paklausė:

– Tamsta pats tikriausiai – komunistas, kad nepažįsti lietuviškos trispalvės?

Aš dar kartą užmečiau žvilgsnį į tą juostutę. Iš tikro – geltona, žalia ir raudona – spalvos. Man jau nejauku pasidarė. […] Todėl aš jos iškart atsiprašiau, bet jai tas mano atsiprašymas nė motais, ji ir toliau ant manęs burnojo, kad va dar vienas komunistas atsirado, nepažįsta lietuviškos vėliavos, po to dar garsiai nusikvatojo… Aš tada jau tyliai atsitolinau nuo jos ir kitoj stotelėje išlipau iš autobuso. […]

Per vadinamąsias bolševikų Spalio revoliucijos šventes arba Gegužės pirmosios demonstraciją Šiaudinienę ne kartą teko matyti einančią demonstrantų eilėse su kryžiumi. Kažkuriais metais, pamenu, buvo ką tik naujai pastatytas dramos teatro pastatas ir prieš pat jį įrengta tribūna miesto valdžiai. Demonstracijos dalyviai pro tą tribūną turėjo ateit nuo vaistinės pusės. Kol ten Ramygalos gatvėje susirikiavo demonstrantai su vėliavomis ir plakatais, kolona pradėjo judėt, ties vaistine iš kažkur atsirado Šiaudinienė su kryžiumi rankose ir pačiam demonstrantų kolonos priešakyje ėmė žygiuoti besižegnodama, o žmonės gatvėse stovėdami kvatojasi. Praeidami pro tribūną, demonstrantai turi sušukti: „Tegyvuoja komunistų partija!“ O tribūnoje stovi ne vien miesto komunistų valdžios šulai, stovi ir aukšti sovietinės armijos vadai iš Pajuostės karinio dalinio, KGB bonzos. Koks akibrokštas, kai pačiam demonstrantų kolonos priešakyje jie pamatė atžygiuojančią Šiaudinienę su kryžiumi. Priėjusi prie tribūnos, ji stabtelėjo, atsisuko į tribūnoje stovinčius raudonuosius ponus, dideliu rankos mostu juos peržegnojo, žemai nusilenkė ir nuėjo tolyn.

Tai buvo gal vienintelis toks atvejis, kada Šiaudinienė taip demonstratyviai viešai išjuokė miesto komunistų valdžią ir už jų nugarų stovėjusius rusų okupantų karinio dalinio politrukus. Vėliau jau tokiose „šventėse“ Šiaudinienės neteko matyti. Vienas milicininkas man pasakojo, kad po to prieš pat Gegužės 1-ąją arba prieš Spalio revoliucijos švenčių demonstracijas ją KGB nurodymu milicija paimdavo ir išveždavo į Šiaulius pas dukrą. […]

Kada mano dukra ėjo prie Pirmos Komunijos miesto Katedroje, aš po to fotografavau šventoriuje jų visą grupę. Priėjo prie manęs Šiaudinienė ir sako:

– Tu čia visus fotografuoji, nufotografuok ir mane va prie šito kryžiaus.

Ji atsistojo su maldaknyge rankose prie kryžiaus, kuris stovėjo šventoriuje beveik prieš duris įeinant į zakristiją, ir aš ją nufotografavau vieną kartą. Ji sako:

– Nufotografuok mane va taip.

Ji abiem rankom paėmė maldaknygę ir pakėlė ją aukštyn, o aš ją tada nufotografavau dar vieną kartą. Tokiu būdu tos Šiaudinienės nuotraukos išliko prisiminimui iki šių dienų.

---

Kaunietis, Romas. Nelaimingieji, kurie buvo laimingi // Jei laisve nebūčiau tikėjęs. Buivydžiai–Panevėžys [i.e. Panevėžys : R. Kaunietis], 2013, p. 273–282.

Nuotraukose:
1. Romas Kaunietis. Iš: http://www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Premija%20ipareigoja.html
2. Antanina Šiaudinienė Panevėžio katedros šventoriuje. 1977 08 07. R. Kauniečio nuotrauka. Iš: Jei laisve nebūčiau tikėjęs. Buivydžiai–Panevėžys, 2013. Įkl. tarp p. 360–361.