Tegul eina vaikai iš namų,
Tegul blaškosi, ieško ir klysta.
Man užvis labiau neramu,
Kai žiūriu į besparnę jaunystę.

                                                              Vytautas Baliūnas
                                                                                             Buvęs Jūsų trumpalaikis auklėtojas

Šiais, 2020-ais metais, sukanka jau (tik?) 60 metų, kai IV vidurinės mokyklos bazėje 1960-ųjų rugpjūtį buvo atidaryta Panevėžio mokykla-internatas, pakvietusi vaikus mokytis. Vyriausiais mokykloje tapome mes, aštuntokai, septynias klases baigę Panevėžio rajono Berčiūnų, Jotainių, Krekenavos, Medikonių, Nauradų, Naujamiesčio, Skaistgirių, Upytės, Vadaktėlių, Anykščių ir Ukmergės rajonų bei Panevėžio miesto mokyklose.

Kuo mokykla-internatas skyrėsi nuo kitų miesto mokyklų? Daug kuo, ypač tuo, kad moksleiviai gyveno mokyklos bendrabutyje, kad buvo maitinami mokyklos valgykloje, kad gaudavo ir uniformas, ir net apatinius rūbus, avalynę – buvo aprengti nuo galvos iki kojų (šiuolaikiniai mokiniai tokia apranga „žiauriai“ pasipiktintų). Tiesa, apgyvendinimas, maitinimas, rūbai tėvams kainavo. Kiek reikėdavo mokėti į mokyklos kasą, nepamenu, o gal ir nežinojau. Atrodo, kad nedaug. Už tą mėnesį, kai mergaitėms siuvo išeigines sukneles, tėvai mokėjo po 7 rublius. Gerai atsimenu kitą skaičių – baigusi vidurinę, pusmetį dirbau tuometinėje II-oje vidurinėje mokykloje fizikos-chemijos laborante, už mėnesio darbą gaudama 60 rublių.

Panevėžio „Aušros“ progimnazijos (buvusi IV vidurinė mokykla) archyve saugomi mūsų, kuklių 1960–1964 metų mokyklos internato pirmos laidos abiturientų, įvairūs dokumentai: sąrašai, trimestrų žurnalai. Ant pirmojo aplanko užrašyta: saugoti 75 metus – iki tos datos liko dar 15 metų. Būtent jame išlikusios mūsų, ką tik peržengusių mokyklos-internato slenkstį, pavardės: Vladas Abromavičius, Povilas Balsevičius (visus ketverius metus mokykloje Rimantu vadintas), Marija Budrytė, Bronislovas Čepulis, Genovaitė Galiauskaitė, Bronius Grinskis, Marija Guraitė, Gediminas Jackūnas, Stasė Juškaitė, Irena Kabelytė, Feliksas Kareckas, Marijona Kunkulytė, Alfrida Kuzmaitė (kitur – Alfreda, mes vadindavome Vida), Janina Laimikytė (mūsų vadinta ir vadinama Rima), Laimis Masilionis, Janina Mikėnaitė, Marijonas Mikėnas, Antanas Mikulėnas, Zenonas Padgurskis, Zita Paliušytė, Vilius Puronas, Regina Račytė, Kęstutis Sadzevičius, Elina Stankevičiūtė, Gražina Šmagoriūtė, Pranas Tamošiūnas, Irena Vaitiekūnaitė, Aleksas Zakaras, Janina Zopelytė, Romualdas Žilinskas.

Šalia pavardžių dokumentuose surašyti VIII klasės baigimo pažymiai bei pastabos: paliktas antriems metams, išstojo iš mokyklos internato. Dažniausias įrašas – keliama (-as) į IX klasę. Taip jau atsitiko, kad į IX klasę nebeatėjo Vladas Abromavičius, Bronislovas Čepulis, Zenonas Padgurskis, Kęstutis Sadzevičius ir Janina Zopelytė. 1961 metais klasė pasipildė. Atėjo Audronė Lupeikytė bei Janina Stonkutė, 1962 metais – Lidija Janeliūnaitė, o 1963 metais į mūsų būrį įsiliejo Zita Pranulytė.

Kokie mes buvom? Manau, kad darbštūs, tvarkingi ir, kas svarbiausia, neišlepinti. Tikra to žodžio prasme žinojom juodos duonos skonį. Mokėjome sovietiniuose ūkiuose ravėti runkelius, kasti bulves, mėžti mėšlą. Tą dirbome ir  kukliuose tėvų ūkeliuose. Mokėjome skaičiuoti ir vertinti kiekvieną kapeiką.

Gimę pokario Lietuvoje jau žinojome, koks gyvenimas laukia, kai stribai nužudo tėvą. Ne tik iš kalbų, bet ir karčios patirties žinojome, kas ta tremtis. Kokia baisi panieka laukia grįžus iš jos. Kai negali įžengti į savo trobą, nes joje gyvena „sovietinei tėvynei nusipelnę“ asmenys.

Daug ką buvom patyrę, daug ką supratom, bet reikėjo gyventi taip, „kaip visi“. Ir gyvenom, bet tai, kas buvo mums nepriimtina, ignoravom. Rašau ir apie „tautų draugystės“ vakarus, kai į mūsų mokyklos sporto (ir šokių) salę sugužėdavo uniformuoti sovietiniai kareiviai. Draugiškai nusiteikę vaikinai, kaip supratau iš pokalbių, tikėjosi rasti „gyvenimo draugę“ ir apsigyventi Lietuvoje. Juolab, kad merginos jau dešimtokės (ar vienuoliktokės) ir jų gimtinėje tokio amžiaus tuokiasi. Suprantama, kad nė viena iš mūsų tokį žingsnį žengti nė negalvojo. Užtat nemaža dalis bendraklasių savaitgaliais mielai pasilikdavo bendrabutyje ir laiką leisdavo, kaip girdėjau sakant, „būrelyje draugų“. Šėldavo paupyje, keliaudavo po miesto apylinkes.

Didžiausią džiaugsmą patirdavom keliaudami visi kartu. Įsiminė išvykos su auklėtoju Vytautu Baliūnu (prie Rubikių ežero Anykščių rajone), su mokytoju chemiku Broniumi Puronu į Grigiškes, kur susipažinome su popieriaus gamyba.

Prisimenu eilėraštuką:

Mes gamyboje laužiame ledus.
Sako, kad iš mūs inžinieriai bus.
Kiek tiesos, bala juos žino,
Bet spynelių prigaminom gal kelis šimtus.

Kas teksto autorius, nepamenu, bet žinau, kad tai apie mūsų mokslus Panevėžio metalo dirbinių gamykloje. Po kvalifikacinių egzaminų moksleiviai gavo šaltkalvio ar štampuotojo pažymėjimus. Tiesą sakant, nė vienas iš mūsų šia dar vidurinėje mokykloje įgyta specialybe nepasinaudojo.

Prieš baigiamuosius egzaminus būta rūpesčių, o svarbiausias – testamento, pavadinto „Testamė“ kūrimas. Sukūrėme, bet ne be auklėtojo Vytauto Baliūno pagalbos. Šiandien man labai gaila, kad nepavyko surasti to originalaus ir labai įdomaus mūsų ketverių metų gyvenimo mokykloje-internate liudininko.

1964-ųjų pavasaris. Baigiamieji egzaminai. Laukėme tos valandos, kai rankose laikysime atestatus. Ir jaudinomės. Vienus baugino geometrijos ar fizikos, kitus – lietuvių ar rusų kalbos egzaminai.

Egzaminus išlaikėme visi. Mokyklos-internato 11-ąją klasę baigė pirmoji mokyklos laida, 24 abiturientai: Marytė Augustinaitė, Rimantas Balsevičius, Marytė Budrytė, Genovaitė Galiauskaitė, Bronius Grinskis, Marija Guraitė, Lidija Janeliūnaitė, Stasė Juškaitė, Irena Kabelytė, Alfreda Kuzmaitė, Janina Laimikytė, Audronė Lupeikytė, Laimutis Masilionis, Janina Mikėnaitė, Zita Paliušytė, Zita Pranulytė, Vilius Puronas, Regina Račytė, Elina Stankevičiūtė, Janina Stonkutė, Gražina Šmagoriūtė, Irena Vaitiekūnaitė, Aleksas Zakaras ir Romualda Želnytė.

Archyve išliko mūsų visų pavardės, gimimo datos, visų ketverių mokslo metų pažymių suvestinės… Ir kas svarbiausia, mus mokiusių, auklėjusių iki šiol nepamirštų mokytojų jų pačių rankomis rašyti asmens dokumentai. Gaila, kad nesuradau pirmojo mūsų mokyklos direktoriaus – ramaus būdo, inteligentiško, nuoširdaus ir kartu dalykiško Vytauto Kuzmos nuotraukos. Kadrų įskaitos lape jos nėra. Iš minėto dokumento žinoma, kad direktorius kilęs iš Panevėžio rajono Rėklių kaimo ir pedagoginį darbą dirba nuo 1951-ųjų metų.

Antroji mokyklos direktorė Eugenija Didžiariekienė, dėl mėgstamo posakio „mokyklos šventovė“ mūsų taip ir buvo vadinama (suprantama, už akių), mokyklos vadove buvo paskirta 1963 metų rugsėjo 1-ąją dieną.

Valė Gumbinaitė, buvusi IV vidurinės mokyklos direktore, 1960 metų rugsėjo mėnesį paskirta mokyklos-internato mokymo dalies vedėja. Atrodė rūsti, neprieinama, bet, kaip vėliau supratau, nuostabios sielos žmogus.

Atmintyje išliko nenuilstantis chemikas mokytojas Bronius Puronas, įkūręs chemikų būrelį ir jo veiklai sugebėjęs gauti ne tik būtiniausių medžiagų, bet ir presą daiktams iš plastmasės gaminti.

Išėjau iš jau namais tapusio internato, giliai širdyje jausdama nerimą, savotišką netektį…

Iki šiol menu bendraklasių ir mokytojų susitikimą, įvykusį 2004 metų rugsėjį. Išliko ir to renginio nuotrauka.

Žvelgiu į juos nuotraukoje pati sau priekaištaudama, jog nepasakiau, kad myliu, gerbiau ir gerbiu. Kodėl? Jie mums troško geresnio gyvenimo, mumyse matė Lietuvos ateitį…

Nepamirštama santūri, kupina man tuomet dar nesuprantamo orumo, tik labai retais atvejais pakeldavusi balsą prancūzų kalbos mokytoja Viktorija Ilčiukienė. Jos kadrų įskaitos lape įrašyta, kad Vilniaus valstybinio universiteto istorijos-filologijos fakultetą baigė 1950 metais, įgydama filologo diplomą. Mokėjo rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Mokytoja neįrašė savo pomėgio – muzikos. Laukdavau prancūzų kalbos pamokų, ypač jei būdavo laisva salė. Joje mes, mokytojai akomponuojant pianinu ir bandydami taisyklingai prancūziškai tarti dainos žodžius, kartu dainuodavom… Prieš tokį kalbos mokymą nublanko paskaitos aukštojoje mokykloje.

Nesvarbu, kokia tema ir ką rašyčiau, jaučiu įdėmų mokytojos Dainoros Urbonienės žvilgsnį, įsakmiai primenantį dar ir dar kartą patikslinti sakinio stilių, aprašomo asmens pavardę ar vietovės pavadinimą… Menu, kad mokytoja, perskaičiusi kažkurią mano parašytą temą, nutarė, jog privalau studijuoti žurnalistiką. Deja…

Iki šiol širdies akimis regiu mokytoją Antaną Bigotą – istoriką, muzikantą. Man, užaugusiai su akordeono muzika (esu kilusi iš muzikantų giminės), vien jo pasirodymas su instrumentu rankose būdavo tikra šventė. Kaip ir paslaptinga grojančio mokytojo šypsena veide.

Menu rusų kalbos egzaminą. Visi moksleiviai privalėjo jį išlaikyti, t. y. parašyti atpasakojimą. Atrodo, kad mokytoja Joana Valiūnienė ir komisijos nariai „nematė“, kaip geriau kalbą mokantys mokiniai taiso kai kurių bendraklasių klaidas…

Labai gaila, kad susitikime nedalyvavo braižybos mokytojas, pirmasis mūsų klasės auklėtojas dailininkas Kazys Naruševičius. Nebūtin išėjo netrukus po susitikimo 2004 metų spalio 12 dieną. Liko kuklūs, bet šviesūs prisiminimai. Širdies akimis regiu Jį palengva einantį Laisvės aikšte į paskaitą ar pamoką. Pakėlusi galvą nuo kompiuterio klavišų žvelgiu į ant sienos kabantį Jo tapytą gamtos tema paveikslą ir tarsi regiu Auklėtoją. Už tai esu dėkinga dailininkei Stasei Medytei. Jiedu savo dirbtuves turėjo A. Smetonos gatvės namo Nr. 2 antrame aukšte. Būtent ji mane paskatino įsigyti šį paveikslą.

Aš, kukli mokyklos-internato mokinė, net negalėjau pagalvoti, kad mane ir bendraklasius moko, mumis rūpinasi Asmenybė, kuri pažadins Panevėžio kultūrinį gyvenimą. Būsimasis Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1964 m.), būsimasis nusipelnęs panevėžietis (1997 m.), būsimasis Panevėžio miesto garbės pilietis (1999 m.), dabar plačiai žinomas dailės patriarchas tapytojas.

Iš Naujamiesčio vidurinės mokyklos į Panevėžio mokyklą-internatą atėjęs mokytojas Vytautas Baliūnas mus, jau vienuoliktokus, auklėjo, mokė, saugojo ir prižiūrėjo tik vienerius metus. Šiandien žinau, kad į gyvenimą išleido puikiai suprasdamas, jog tolesnio mūsų kelio kelelio niekas lygia pievele nebepaklos. Daugelio tėvai – kolūkių ir tarybinių ūkių darbininkai, gyvenantys daugiausia iš 15 arų žemės, vienos karvutės, 10 vištų ir poros vargiai nupenimų kiaulių. Tiesa, ir iš skurdžios sovietinės algelės. Taip, teks bent didžiajai daliai mūsų manytis patiems.

Mus išleidęs, mokytojas Vytautas Baliūnas ėmė dirbti Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Ir taip visą savo likusį gyvenimą, net ir išėjęs į pensiją. Gimnazijos mokytojas istorikas Algimantas Kolinis „Versmės“ leidykloje rengiamai monografijai „Naujamiestis“ paskyrė straipsnį apie mokytoją Vytautą Baliūną ir jo viso gyvenimo darbus: „…Sunku pasakyti, ar yra Lietuvoje dar viena gimnazija, kurios istorijai, visų laikų mokytojų ir mokinių atminimui įamžinti išleisti trys kapitaliniai leidiniai. Mokytojas Vytautas Baliūnas parengė ir išleido tris knygas (be smulkesnių leidinių, daugybės straipsnių, pranešimų, skaitytų paskaitų), skirtas savajai gimnazijai… 1972 m. gruodžio 23 d. oficialiai iškilmingai atidarytas mokyklos istorijos muziejus. 2012 m. minint muziejaus keturiasdešimtmetį, apie 13 000 eksponatų jau nebetilpo ne tik ekspozicijoje, bet ir fonduose, kuriuose buvo saugomi surinkti dokumentai, fotonuotraukos, mokinių ir mokytojų parašytos knygos, prisiminimai, archyvuose rastų dokumentų kopijos ir kita su mokyklos istorija susijusi medžiaga… Dabar su gimnazijos muziejaus fonduose saugomais prisiminimais gali susipažinti visi“.

1972 metais mokytojui Vytautui Baliūnui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardas. 1996 ir 1999 metais – Labiausiai nusipelniusio Švietimo srityje panevėžiečio vardas. 2011 m. už vertingus kraštotyrinius darbus pelnė kalbininko Petro Būtėno premiją. 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu, o 2016 m. – LR Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“.

Auklėtojas mus visus paliko 2017 metų spalio mėn. 1-ą dieną.

Stasė Raudonienė (Juškaitė)

Nuotraukos iš S. Raudonienės asmeninio archyvo

• 

• 

• 

• 

•