Daugiausia priminimų apie Bitės biblioteką išliko iš tų laikų, kai mokiausi „Žemynos“ mokykloje. Su keletu klasės draugių buvome dažnos Vaikų literatūros skyriaus lankytojos. Pamenu, eidavome į šią biblioteką ruošti namų darbų ar atlikti bendrus „komandinius“ darbus. Vietos pakakdavo visiems, nors jaunimo būdavo tikrai daug. O ir studijų metais, grįžusi iš Vilniaus, dažnai reikiamų knygų ieškodavau ir atrasdavau būtent šioje bibliotekoje.
Smagiausi ir jautriausi širdžiai prisiminimai susiję su ankstyva vaikyste. Žiemos metu mane dar tik 3-metę sesė iš Stetiškių rogėmis pirmą kartą atvežė į Bitės biblioteką. Aš ilgai, labai ilgai rinkausi knygeles. Aišku, kriterijus buvo paveiksliukų grožis, nes skaityti dar nemokėjau. Pamenu, bibliotekininkė Zuzana užvedė skaitytojo knygelę ir net davė man savarankiškai joje pasirašyti, kad pasiėmiau knygas. Įspūdis buvo nepasakomas. Jaučiausi vertinama ir išėjau kupina pasitikėjimo savimi.
Vieno tokio apsilankymo metu, man buvo kokie 7 metai, bibliotekininkės pasiūlė paskaityti Čarlzo Torsono knygą „Kikas“. Matyt, jos buvo gerai perkandę mane dominančias temas. „Kikas“ – mano vaikystės knyga, kuri ir dabar džiugina manąsias akis ir sielą, kuri ne kartą skaityta saviems vaikams. Prisiminimai apie indėniuką ir jo nuotykius keliauja iš kartos į kartą.
Bibliotekos keičiasi savo architektūra, technologijomis, paslaugomis. Bet niekas nepakeis gyvo žmonių santykio, pirmo įspūdžio, kuris neretai išlieka visam gyvenimui. Kai sutinku buvusias Vaikų skyriaus bibliotekininkes Zuzaną ar Jadvygą, mane visada aplanko šilti jausmai ir padėkos jausmas. Tiesiog norisi šypsotis…
Irmina Girnienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
