Prisimenu savo vaikystės ir ankstyvos jaunystės jaukų ir žalią Panevėžį. Jame natūraliai pynėsi kaimietiškumas ir stiprėjančio lietuviško miesto dvasia, o nepaisant ryškios lietuviškumo dominantės, dar ir anam metui būdingas daugiakultūriškumas.

Pagrindinėje Respublikos gatvėje, kurioje gyvenome, stovėjo dar ne vienas medinis namas, skendintis sodų žalumoje. Buvo ir mūrinių pastatų, išlikusių dar iš prieškario, carinių laikų, kaip priešais mūsų namus kitoje gatvės pusėje boluojantys tie patys Vyrų gimnazijos rū­mai, ar gretimai – trijų aukštų gyvenamasis namas. Tačiau labai greitai dygo ir nauji, gražūs statiniai – prisimenu tą spartų miesto gražėjimą ketvirtajame dešimtmetyje, vis naujų, modernių pastatų radimąsi, kaip Lietuvos Bankas toje pat Respublikos gatvėje arba Vytauto Žem­kalnio suprojektuota mergaičių gimnazija kitapus Nevėžio.

Respublikos gatvė tęsėsi į šiaurę, geležinkelio stoties, Nevėžio ir tilto per jį linkui. Prie pat upės raudonavo Montvilo mielių fabrikas. Praeinant stipriai ir keistai kvepėdavo mielėmis. Kitoje gatvės pusėje stūksojo irgi raudonų plytų vadinamieji Šaulių namai, kuriuose vyk­davo literatūros vakarai, saviveikliniai vaidinimai ir gastrolės – ten pirmąkart pamačiau atvažiavusią gastroliuoti operą, sukrečiantį įspūdį padariusius „Traviatą“ ir „Pajacus“ su pačiu Kipru Petrausku. Ten 1940 metais įsikūrė ir vėliau plačiai išgarsėjęs dramos teatras, kol jam jau vėlyvuoju sovietmečiu buvo pastatytas specialus pastatas Laisvės aikštėje.

Respublikos gatvės atkarpa į pietus nuo mūsų namų rėmėsi į didelį, seną, baltą Amatų mokyklos pastatą. Maždaug per pusę ją kirto Vasario 16-osios gatvė. Tai ir buvo Panevėžio centras, kur koncentravosi geriausios parduotuvės, svarbios švietimo ir kultūros įstaigos – muziejus, biblioteka, apygardos teismas. Šiaurės rytiniame tos kryžkelės kampe stovėjo J. Zaborskio ir A. Laurinaičio vaistinė. Priešais ją į pietus – Etinhofo medžiagų parduotuvė, o ant likusių dviejų kampų – pagrindiniai knygynai: priešais vaistinę – senasis Masiulio, o priešais jį, kitoje Vasario 16-osios gatvės pusėje – „Spau­dos Fondo“ knygynai. Pas Masiulį paprastai pirkdavome vadovėlius, sąsiuvinius, pieštukus, plunksnas, rašalą ir panašius reikmenis, o „Spaudos Fonde“ – naujai išėjusias knygas. Įdomu būdavo sustoti prie jo vitrinos ir apžiūrinėti literatūros naujienas. Joje pamačiau ir ką tik išėjusią Putino poezijos knygą – „Kelius ir kryžkelius“.

Vasario 16-osios gatvės atkarpoje, kuri ėjo nuo mūsų vaistinės į vakarus, stovėjo puošnus burmistro Chodakausko, prezidento A. Smetonos žmonos brolio, dviaukštis mūras. Rytinėje atkarpoje buvo įsikūrusios parduotuvės: Potapo kepykla, kur parduodavo nuosta­bius pyragaičius, toliau – Rutkausko krautuvė, kur galėjai įsigyti iš Klaipėdos atsivežamų vokiškų indų, virtuvės reikmenų, taip pat rinktinių maisto produktų, iš dalies apylinkės dvarų produkcijos (ten pirkdavome medų). Ponui Rutkauskui tarpininkaujant, man rodos, iš Komarų dvaro buvo nusipirktas puikus medžioklinis taksas – žavingas šunelis, kuris gyveno, žinoma, ne kieme, o kam­bariuose, buvo mamos numylėtinis ir į tėvelio medžiokles nebuvo įtrauktas.

Be Rutkausko, toje gatvėje maisto prekes dar pardavinėjo tarpu­savyje konkuruojančios Vanago ir Prilio parduotuvės. Tarp namų įsispraudusioje siaurutėje, bet ilgoje Levino delikatesų parduotuvėje galėjai gauti kitur nerandamų prabangos prekių – brangių saldainių, gėrimų, egzotiškų vaisių, geros kavos, įvairiausių riešutų – ne tik lazdynų ir graikinių, bet ir kokoso, taip pat vadinamųjų amerikinių – apelsino skiltelių formos, kietais juodais lukštais ir labai rie­biais baltais branduoliais; karčiųjų ir saldžiųjų migdolų, ikrų, rūkytų ar sūdytų raudonųjų žuvų ir dar nežinau kokių gardumynų. Ikrų ir lašišų mama nupirkdavo Užgavėnėms, kai buvo kepami sibirietišku papročiu ant specialių ketaus keptuvėlių kvietinių, miežinių, žirni­nių miltų blynai, užmaišyti su mielėmis ir paduodami su tirpintu sviestu, grietine ar tais pačiais ikrais, lašiša arba silke. „Pas Leviną“ buvo perkama tik retkarčiais, ypatingomis progomis, bet Panevėžy jau vis dėlto buvo žmonių, kuriems brangumynai buvo įkandami – daugiausia žydų verslininkų ar pirklių turtingai viršūnėlei. Beje, kai dėl delikatesų, tai jiems visados priklausė egzotiški vaisiai – apelsinai, mandarinai, bananai, vynuogės. Tačiau situacija pasikeitė prieš pat karą, gal kokiais 1938 metais, kai buvo labai sumažinti, o gal ir panaikinti muitai jiems įvežti. Tuomet šie vaisiai labai atpigo, ir tėvelis mandarinus pirkdavo didelėmis medinėmis dėžėmis, galėdavome jų valgyti kiek telpa.

Šios gatvės parduotuvių vitrinose prieš Velykas puikuodavosi įvairiausi „margučiai“ – ne tik šokoladiniai „kiaušiniai“, bet ir kiaušinio formos įvairių dydžių šokoladinių saldainių dėžutės, įvyniotos į margaspalvę foliją, primenančią išmargintų kiaušinių lukštus, ir papuoštos įvairių spalvų ir įvairaus pločio kaspinais. Tai buvo elegantiškos ir gerokai brangios dovanos ne tik vaikams, bet ir suaugusioms damoms.

Minėtoji Vasario 16-osios gatvės atkarpa buvo gana trumpa. Jos pabaigoje dar buvo įsikūrusi juvelyrikos, laikrodžių, krištolo parduotuvė, o dar žemiau – Henriksienės gėlių parduotuvė, kurioje tvyrojo specifinis šiltos drėgmės, lapijos ir gėlių aromatas. Tai buvo vienintelė vieta, kur galėjai nusipirkti pagal sezoną įvairių žydinčių gėlių vazonuose: narcizų ir tulpių, hortenzijų, azalijų ir chrizantemų, cinerarijų ir ciklamenų… Jos šeimininkė buvo lietuviškai nekalbanti nežinau kokios tautybės senyva moteris, kurios skandinaviška pavar­dė skambėjo egzotiškai. Mama čia pirktomis žydinčiomis gėlėmis mėgdavo papuošti kambarius tais metų laikais, kai gėlių nebūdavo namų gėlynuose.

Gatvė baigėsi plačiai atsiveriančia turgaus aikšte. Jos viduryje stūksojo didžiulis mūrinis pastatas, kuriame glaudėsi įvairiausios parduotuvės ir parduotuvėlės, jose ūkininkai galėdavo nusipirkti jiems reikalingų prekių. Baigiantis karui, pastatas sudegė per sovie­tinių lėktuvų bombardavimą… Gal ketvirto dešimtmečio viduryje turgus buvo iškeltas kiek toliau iš centro, į Ukmergės gatvę, kur dabar yra autobusų stotis.

Neaprašinėsiu smulkiau miesto topografijos, nors pradėjus prisiminti, atmintį užplūsta vis daugiau mielų vaizdų, atmintinų vietų, įvairiausių miesto buities detalių. Tačiau tai nuvestų per toli nuo pagrindinės suprojektuotos autobiografijos temos. Man tik svarbu pasakyti, kad Panevėžys ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo tikras miestas, vis turtėjantis, įgaunantis vakarietiško, modernaus miesto bruožų. Tiesa, jam dar daug ko trūko: kad ir dinamiškumo, miestietiško judrumo. Gatvėmis tik retkarčiais pravažiuodavo vie­nas kitas automobilis, Panevėžy jų beveik ir nebuvo. Taksi funkciją atlikdavo „vežikai“: vienu arkliu pakinkyti guminiais ratais fajetonai su atlenkiamomis „būdomis“ ir ant ožio įsitaisiusiu dažniausiai barzdotu vietiniu rusu – sentikiu, savo verslą tikriausiai paveldė­jusiu iš prieškario carinių laikų. Pradardėdavo dar sunkiasvoriais belgų arkliais pakinkyti sunkumams vežioti skirti kinkiniai, bet daugiausia – ūkininkų vežimaičiai. Žiemą miesto „akustinis veidas“ pasikeisdavo: nutildavo vežikų arklių kanopų klapsėjimas, visokiau­sių ratų bildėjimas, ir snieguotomis gatvėmis tyliai čiuoždavo rogės, melodingai skimbčiodavo prie pakinktų pritvirtinti varpeliai. Kai anksti rytą nubusdavau ir išgirsdavau tuos varpelius, žinodavau: gausiai prisnigo, prasidėjo taip laukta tikroji žiema.

Apskritai kaimo stichija mieste buvo jaučiama labai stipriai. Ypač ketvirtadieniais, tradicinėmis turgaus dienomis, suvažiuodavo iš artimesnių ir tolimesnių kaimų daugybė žmonių. Jie pasklisdavo po visas gatves ir suteikdavo joms kaimišką fizionomiją. Visur ma­tydavai kaimišką tipažą, girdėdavai švelnią šiaurės vidurio Lietuvos tarmę. O turgaus aikštė miesto centre! Vos galėdavai prasibrauti pro arklius, vežimus, juose sėdinčius gaspadorius ir gaspadines su kaimo gėrybėmis – sūriais, sviestu, varške, kiaušiniais, gyvomis ir paskerstomis vištomis ir viščiukais, antimis, žąsimis, kalakutais, su lašiniais, grūdais, vasarą ir rudenį su įvairių rūšių obuoliais, kriau­šėmis, slyvomis, ypač geltonomis kaip gintaras ir saldžiomis, kokių dabar nebūna, su uogomis ir grybais – pagal sezoną… Bet ir kitomis dienomis kaimo žmonių nestigdavo nei gatvėse, nei parduotuvėse ar miesto įstaigose. Ir pramonė – kiek jos buvo – glaudžiausiai siejosi su žemės ūkiu. Panevėžys nuo seno – malūnų miestas. Dar jame buvo linų fabrikas, moderni stambi „Maisto“ mėsos perdirbimo įmonė, cukraus fabrikas – augančios ūkininkų valstybės jėgos ir turtingumo ženklai.

Panevėžys – labai katalikiškas miestas, vyskupijos centras. Kazimieras Paltarokas buvo jo galva nuo vyskupijos įsteigimo iki mirties vėlyvą sovietmetį, nors nuo pokario rezidavo jau Vilniuje. Jis pastatydino katedrą, kuri mieste buvo trečioji šventovė šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios senamiestyje ir Marijonų, kartu ir Įgulos, centre. Katedra iškilo anuometinio miesto pakraštyje ant aukštu­mos, ryškėjančios Panevėžio lygumose – ji ir dabar švyti savo baltu pavidalu ir aukštu, tiesiai į dangų šaunančiu bokštu. Vidų puošia absidoje nutapyta J. Mackevičiaus freska, vaizduojanti šventąjį Ka­zimierą, suteikusį Lietuvos kariuomenei pergalę prieš rusus mūšyje prie Polocko. Šoniniame kairiajame altoriuje – gera Siksto Madonos kopija, o visa erdvė išdekoruota irgi renesanso stiliumi. Į vidurinę navą žvelgia Mikelandželo sibilės ir pranašai, nutapyti tais metais Panevėžyje mokytojavusio dailininko Puzino. Sekmadieniais skam­bėdavo varpai, bažnyčios būdavo pilnos maldininkų.

---

Zaborskaitė, Vanda. Autobiografijos bandymas. Vilnius, 2012, p. 45–49.

Nuotraukoje: Vanda Zaborskaitė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. 2007 m. lapkričio 19 d. PAVB.