Į Panevėžį atvaro daug rusų belasvių. Mano motinai kažkas kalbėjęs, kad jie (belaisviai) laikomi cerkvėje, praeinant moterims prašo duonos. Esą, kitos moterys suraiko šmotais duoną ir dalija. Vis, mat, savojo gaila. O rusų kareiviai skundžiasi, kad vokiečiai jiems neduoda valgyti.

Cerkvėje, kaip sakė Taujanskas, iš karto vokiečiai laikė arklius, o dabar laiko belaisvius.

Krautuvės Panevėžyje uždarytos. Atidaryta Masiulio krautuvė Smėlynėje, kartais atidaroma vartotojų d-jos krautuvė. […]

Vokiečiai į miestą įėjo sekmadienį, liepos 25 d., 1 valandą dienos. Tąją dieną, ką vokiečių kareiviai ėmė iš Masiulio (kalbu tik apie krautuvę esamą ant Smėlynės; krautuvėje Naujojoj g-vėj savininkų nėra, išbėgo), vis mokėjo. Atėję pirmadienį viską versdavę, išžiūrinėdavę, ėmę be jokio užmokesčio visokius niekniekius, batus, kaliošus, petnešas. Vienas kareivis paėmė visas nosines ir padalino tarp visų krautuvėje esamų vokiečių. Visame mieste krautuvės buvo išlaužtos, prekes išnešiojo kareiviai, o dar labiau ramūs gyventojai. Taip prasidėjo plėšimas. Ateidavo pasiplėšti ir iš sodžių. Degtinės sandėlis irgi buvo išplėštas. Kareiviai nusigėrė. Kai kur pradėjo laužtis į namus, užkabinėti moteris. Kareiviai ir gyventojai taip pat išnešiojo Tomašausko vynus.

Antradienį, esą, už prekes vėl mokėjo, nes kareiviams buvo užginta plėšti.

Nors plėšti ir draudžiama, bet, kiek girdėti, plėšiamos krautuvės, kurių savininkų nėra.

Prie žibintuvo stulpo pritaisyta vokiečių lauko pašto dėžutė (Feldpost).

Perskaičiau skelbimą-atsišaukimą, vokiečiams Panevėžį užėmus. Aukštai parašyta vokiškai, žemai lenkiškai, o per vidurį rusiškai. Rusiškas tekstas parašytas stambesnėmis raidėmis, o vokiškai ir lenkiškai – smulkiomis. Turinys toks: („Nemeckija vojska vošli v Panevež ne kak neprijatel, a kak prijatel mirnych žitelej…“) vokiečių kariuomenė užėmė Panevėžio miestą, ramius gyventojus sutiks ne kaip priešus, bet kaip prietelius, ir kviečia gyventojus grįžti į namus ir užsiimti darbais, prekiauti.

Nemalonu darosi, kad tuojau iš karto visai pamiršta lietuvius.

Prie telefonų stulpų prilipinti skelbimai vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų kalbomis, kad už telefono ar telegrafo sugadinimą bausmė – sušaudymas, o už skelbimo nuplėšimą – smarki bausmė. Kaltininko nerandant, atsako tas valsčius, kurio ribose telefonas pagadintas.

Saulei leidžiantis, grįžau į namus. […]

Man grįžtant (rugpiūčio 5 d.) iš Vepų į namus Panevėžio pusėje matėsi dūmai. Tai degė Panevėžys. Plėšiant, vienas žmogus rūsyje uždegė degtuką, o ten buvo žibalo statinė, taigi tas žibalas ir užsidegė. Išdegė visa Slabodka, namų sudegė, kaip kalba, apie tūkstantį. Iš karto vokiečiai negesino, nes, sako, jūs patys (gyventojai) kalti. Bet, paskiau, matydami, kad gaisras plečiasi, surankiojo, pataisė Panevėžio gaisrinius įrankius, ir kareiviai pradėjo gesinti.

Rusams nuo Piniavos atsitraukiant, rusų kareiviai buvo pačiupę pagalves, medžioklinį šautuvą, bet Štempelis pamatė ir atėmė. Su valstiečiais išsikalbi apie rusų ir vokiečių kariuomenių padarytus nuostolius. Daugumoje vietų valstiečiai pripažįsta, kad rusai net daugiau eibių pridarę. Sakysime, pas mus rusai išpiovė visas vištas, vieną teliuką, išdraskė bites, išpiovė avižas. Vokiečiai tepaskerdė du paršu. Adomavos sodž. rusai nupjovė daug avižų, miežių, išnešiojo į apkasus šieną, išpjovė vištas, iššaudė kiaules. Vokiečiai, esą, ima kiek reikia, o rusai be jokios tvarkos.

---

Vinco Jonuškos dienoraštis: (1915–1917) // Karo archyvas, [t.] 7, p. 226–299.

Nuotraukoje: Vincas Jonuška. PAVB F52-6. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/PAVB/C190000497158