Jau nuo pat 1941 m. birželio mėnesio pradžios Panevėžyje jautėsi vis didėjanti visuomenės psichologinė įtampa. Seni ir jauni, mokiniai, inteligentai, visų visuomenės sluoksnių žmonės jautė artėjantį karą tarp TSRS ir Vokietijos. Sklido įvairūs daugiau ar mažiau pagrįsti gandai apie vokiečių kariuomenės ir Raudonosios Armijos pasirengimą karui. Visa tai formavo savotišką atmosferą, kurioje susiliejo prieštaringi baimės ir neži­nios, vilties ir išsilaisvinimo jausmai. Birželio viduryje nervinė įtampa pa­siekė apogėjų. Miegas tapo košmarišku snauduliu, o poilsis – varginimusi.

Birželio 15 dienos ankstų rytą pas mus atbėgo uždususi vieno geležinkeli­ninko žmona ir pranešė, kad praėjusią naktį buvo areštuotas dėdė Šiška su žmona. Prieš tai atvykėliai padarė kratą, peržiūrėjo rastą spaudą ir perskaitė sprendimą, kad jie areštuojami ir bus išvežami į TSRS gilumą. Paklausus, už ką juos areštuoja, buvo atsakyta, kad nereikėjo remti fašistinės Šaulių sąjungos ir prenume­ruoti „Trimito“. Areštuotojai ragino greičiau tvarkytis ir pasiimti reikalingiausius daiktus, tik nedaug (…).

Ta moteris pranešė, kad visi suimtieji suvežti į Cukraus fabriko teritoriją ir su­varyti į vagonus. Teritorija aptverta spygliuota viela ir niekam neleidžiama prieiti ir pasimatyti su suimtaisiais (…)

Iš vagonų vidaus pro duris sklido kažkoks žodžiais nenusakomas prislopintas šnabždesys, kurį pertraukdavo pavieniai šauksmai, aimanos arba kūkčiojimas. Du­ryse – žmonių veidai, veidai: seniai, vyrai, moterys, paaugliai ir dar visai maži vai­kai… Jų visų akys lydėjo mane ir mano vežimėlį tarsi klausdami, kur aš skubu, kam ką vežu, kas bus su jais. Ak, kokie skvarbūs ir deginantys buvo tie jų akių žvilgsniai! Jaučiau, kad jie lyg nematomos adatėlės smelkėsi į mano galvą ir badė širdį.

Viename vagono tarpduryje pamačiau savo klasės draugą Aleksandrą Mikuta­vičių ir riktelėjau vardu, tačiau jis manęs nepastebėjo (…).

Tremtinių-kalinių vagonai dar porą dienų išstovėjo geležinkelio atšakoje prie Cukraus fabriko. Ne vienas žmogus dar bandė prie jų nusigauti, ką nors perduoti tiems nelaimingiesiems. Nežinia, ar kam nors pavyko tai padaryti, nes buvo su­stiprintos sargybos prie vagonų ir ties spygliuotos vielos užtvaru daugiau privežė vilkšunių (…).

---

Gudelis, Vytautas. Grūste prigrūsti vagonai. Iliustr. // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys, 2007, p. 495–496.

Nuotraukoje: Vytautas Gudelis. Fotografas Audronius Ulozevičius. Prieiga internete: http://www.omnia.ie/index.php?navigation_function=2&navigation_item=%2F2021803%2FC160000317538&repid=1