Gydytojas dermatologas venerologas.
Gimė 1914 07 05 Skaistgiriuose (Panevėžio r.) – mirė 2011 12 31 Vilniuje.
Baigė Skaistgirių pradinę mokyklą. 1925–1933 m. mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.
Iki 1946 m. dirbo gydytoju Šakiuose, Panevėžyje, Akmenėje. Antrojo pasaulinio karo metais slapstėsi tėviškėje, Pušalote. 1944 m. buvo gen. Povilo Plechavičiaus organizuotos Lietuvos vietinės rinktinės gydytojas. Rinktinę išformavus, vokiečių kalintas Kaune. Po karo gydytojo praktiką tęsė Skuodo rajone Ylakiuose. 1946–1957 m. dirbo Dermatologijos ir venerologijos institute, 1948–1958 m. – šio instituto direktorius. Kartu buvo ir LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis inspektorius kovai su odos ir venerinėmis ligomis. 1948–1994 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas.
Docentas (1959). Profesorius (1966). Habilituotas biomedicinos mokslų daktaras (1963).
1978–1981 m. ištyrė ir aprašė autosominiu recesyviuoju būdu paveldimą ligą hipohidrozinę ektoderminę displaziją, kuri buvo pavadinta Lelio sindromu. Šis sindromas įtrauktas į pasaulinį paveldimų ligų sąrašą, įvairių pasaulio šalių enciklopedijas ir chrestomatijas. Svarbūs jo darbai apie raudonąją vilkligę.
Paskelbė daugiau kaip 280 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, 10 monografijų iš dermatologijos ir venerologijos, medicinos istorijos, sveikatos apsaugos ir medicininės genetikos. Svarbiausi veikalai: „Odos priežiūra ir gydomoji kosmetika“ (1952, 1961), „Raudonoji vilkligė (1965, rusų k. 1970), „Blyškiosios pabaisos atradėjas F. R. Šaudinis“ (1971), „Paveldimos dermatozės ir sindromai“ (1981). Vadovėlio „Odos ir venerinės ligos“ (1980) ir „Odos ir venerinių ligų atlaso“ (1998) vienas autorių. Parašė atsiminimų: „Žodynininkas Antanas Lalis“ (1995),), „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ (2003), žodyną „Lotynų–lietuvių kalbų bendrybių žodynas“ (2002), beletristikos knygas „Tragiškos ir komiškos miniatiūros“ (1998) „Kur tie nameliai, kur takai“ (2012).
Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete buvo aktyvus studentų medikų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ narys. 1991 m. dalyvavo atkuriant šią organizaciją Kauno medicinos akademijoje. Ilgametis Lietuvos dermatologų mokslinės draugijos pirmininkas. 1997 m. Lietuvoje atnaujintos Hipokrato priesaikos signataras.
Įvertinimas
LSSR valstybinė premija (1974).
LSSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1979).
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (2002).
Atmintis
J. Lelio atrasta paveldima liga hipohidrozinė ektoderminė displazija pavadinta Lelio sindromu.
Nuotraukoje Jonas Lelis. Prieiga internete: https://www.vle.lt/Straipsnis/Jonas-Lelis-26432
Svarbesnė literatūra apie J. Lelį
- Jučys, Saulius. Profesorius iš garsios skaistgiriečių šeimos. Bibliogr.: str. gale // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Panevėžys, 2011. P. 66–68.
- Lelis Jonas. Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2007, [t.] 11, p. 713.
- Prėskienis, Bronius. Lelis Jonas // Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai : Šiaurės Lietuva, 2003. P. 271.
- Špokevičius, Saulius. Iškilieji lietuviai Fricas Šaudinis ir Jonas Lelis : pasaulinės reikšmės medicinos atradėjai. Klaipėda : Eglės leidykla, 2014. 141, [3] p. : iliustr.
- Valančiūtė, Janina. Iškilaus lietuvio vardas pasaulio medicinoje. Iliustr., portr. // Mokslo Lietuva. 2015, vas. 15, p. 8.
- Žalys, Laimutis. Profesorius Jonas Lelis – polinkis į mokslininkus nuo vaikystės. Portr., iliustr.. Bibliogr. str. gale // Panevėžio medikai. Panevėžys : D. Rudžio IĮ, 2018. P. 92–97.