Pedagogas, valstybės, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas.

Gimė 1902 02 21 Bistrampolio dvare (Panevėžio r.) – mirė 1973 07 11 Kaune.

Mokėsi Ramygalos progimnazijoje. 1925 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1934 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1931–1932 m. pedagogines studijas gilino Vokietijoje ir Šveicarijoje – Miuncheno ir Ciuricho universitetuose.

1919 m. stojo savanoriu į Panevėžio apsaugos būrį, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1926 m. pradėjo mokytojauti Pasvalio gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.  1928 m. paskirtas Biržų apskrities pradinių mokyklų inspektoriumi. 1929 m. toms pačioms pareigoms perkeltas į Kauną. 1930 m., dar nebaigęs studijų, paskirtas Švietimo ministerijos Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų inspektoriumi, 1933 m. – departamento direktoriumi. 1934–1940 m. – švietimo viceministras. Švietimo ministerijoje ėjo dar iš šias pareigas: valstybinių egzaminų komisijos, knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijos pirmininkas, švietimo tarybos pirmininkas, literatūrinių konkursinių darbų komisijos pirmininkas. 1939 m. paskirtas Antano Smetonos Lituanistikos instituto direktoriumi. Sudarė „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją, pirmininku paskirdamas J. Balčikonį. 1935 m. organizavo Valstybinės literatūros premijos įsteigimą, daug prisidėjo įvedant prancūzų kalbos mokymą Lietuvos mokyklose, inicijavo mokytojų stažuotes užsienyje.

SSRS okupavus Lietuvą atleistas iš pareigų, suimtas. Šeimos pastangomis iš kalėjimo paleistas, repatrijavo į Vokietiją. Prasidėjus II pasauliniam karui su šeima grįžo į Lietuvą, nuo 1942 m. mokytojavo Ramygalos gimnazijoje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1945 m. suimtas, nuteistas 5 metams kalėti, išvežtas į Pečioros lagerį Komijoje. Po 5 metų pavyko grįžti į Lietuvą ir įsidarbinti Panevėžio berniukų gimnazijoje, 1951 m. vėl suimtas, 10-čiai metų  ištremtas į Kazachiją. Į Lietuvą grįžo 1956 m., apsigyveno Kaune, dėstė vokiečių kalbą Veterinarijos akademijoje.

Vienas iš Lietuvių kalbos draugijos steigėjų (1925). Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos garbės teismo narys (1929–1930). Lietuvių tautininkų fondo valdybos narys (nuo 1931). Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos narys (nuo 1939).

Išleido knygas: „Antano Smetonos raštų žodynas“ (1934), „Lietuvos švietimo problemos“ (1935). K. Masiliūno pastangomis ir rūpesčiu išleista „Lietuvos istorija“ (1936, red. A. Šapoka). Išvertė H. Teno „Meno filosofiją“ (1938–1940). Grįžęs iš tremties rašė studiją apie I. Simonaitytės kūrinių leksiką ir stilistiką, keletą šio darbo fragmentų paskelbė mokslo leidinyje „Kalbotyra“.

Įkūrė ir redagavo pedagoginius žurnalus „Šviesos keliai“ (1930),  „Tautos mokykla“ (1933). Pedagoginiais, visuomeniniais ir kultūriniais klausimais rašė leidiniuose „Lietuva“, „Švietimo darbas“, „Vairas“.

Įvertinimas
I-ojo laipsnio Vyčio Kryžius „Už Tėvynę“ (1919).
Savanorio medalis (1928).
Nepriklausomybės medalis (1928).
Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinas (1932).
Švedijos Vazos 2-ojo laipsnio ordinas (1937).
Jaunosios Lietuvos sąjungos Trijų liepsnų 1-ojo laipsnio ordinas (1937).
Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas (1938).
Prancūzijos Garbės legiono 3-iojo laipsnio ordinas (1939).
Vengrijos nuopelnų 2-ojo laipsnio ordinas (1940).

Atmintis
Skulptorius B. Bučas sukūrė K. Masiliūno antkapinį paminklą. Panevėžio kraštiečių klubas „Tėviškė“ ir Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius 2008 m. surengė K. Masiliūnui skirtą konferenciją.

 

Nuotraukoje Kazimieras Masiliūnas. Prieiga internete: http://aidas.lt/lt/asmenybes/article/4415-06-12-gedulo-ir-vilties-dienos-proga-prisimins-garsu-mykolo-karkos-mokini-is-panevezio-mokytoju-seminarijos

 

 

Svarbesnė literatūra apie K. Masiliūną

1. Brazauskas, Juozas. Kazimieras Masiliūnas – Nepriklausomos Lietuvos karys savanoris. Iliustr. // Lietuvos aidas. 2008, kovo 18, p. 5.
2. Dlugauskaitė, Nijolė. [Kazimieras Masiliūnas : mokytojas, visuomenės veikėjas : biografija] // Širdies ir gero žodžio negailėję. Kaunas : Naujasis lankas, 2010. P. 196–197.
3. Masiliūnas Kazys. Portr., iliustr. // Lietuvos karžygiai. Vilnius : Daigai [etc.], 2012, t. 4, p. 165–169.
4. Masiliūnas Kazimieras // Lietuvių enciklopedija. Boston, 1959, t. 17, p. 442–443.
5. Masiliūnas Kazys // Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2003, t. 2, p. 745.
6. Masiliūnas, Vytautas. Mūsų tėvelis Kazimieras Masiliūnas. Portr., iliustr., faks.. Bibliogr. išnašose // Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos. Panevėžys : Panevėžio kolegija, 2016. P. 149–153.
7. Masiliūnaitė-Zorubienė, Danutė. Kazimieras Masiliūnas – politinis kalinys, tremtinys. Iliustr. // Lietuvos aidas. 2008, bal. 9, 25.
8. Mikeliūnienė, Stasė. Šakotos ir vaisingos veiklos asmenybė : (Kazimieras Masiliūnas 1902–1973). Iliustr.. Bibliogr.: str. gale // Mokslo ir technikos raida Lietuvoje. 2009, [t.] 13, p. 183–190.
9. Račiūnaitė, Rasa. Tarpukario švietimo viceministro Kazimiero Masiliūno asmenybė ir šeimos istorija / Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė. Portr. Santr. angl. Bibliogr.: 23 pavad. ir išnašose // Iš Panevėžio praeities: šeimos portretas istorijos kontekste. Panevėžys : Panevėžio kraštotyros muziejus, 2019. P. 119–138, 195–196.
10. Žilytė, Simona. Švietimo viceministeris iš Bistrampolio. Bibliogr. str. gale // Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Panevėžys : Reklamos forma, 2011. P. 30–33.
11. Žeimantas, Vytautas. Kazys Masiliūnas: savanoris, žymus pedagogas, Sibiro tremtinys. Iliustr. // Lietuvos aidas. 2009, bal. 4, p. 4.