Visuomenės veikėjas, pramonininkas, mecenatas.

Gimė 1839 06 29 Sukniškio dvare (Panevėžio r.) – mirė 1911 12 23 Vinicoje (Ukraina).

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Nuo 1859 m. studijavo Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultete.

1864 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno iš tetos paveldėtame Didžiųjų Grūžių dvare (Pasvalio r.). Pavyzdingai tvarkė dvaro ūkį: įrengė plytinę, įveisė medelyną, atidarė klubą ir parduotuvę. 1880 m. įsteigė keramikos fabriką, kuriame buvo gaminami kokliai, indai ir kt., trimetę mokyklą. Joje buvo mokoma keramikos specialybės, mokyklą per 8-erius jos gyvavimo metus galėjo baigti iki 200 mokinių. Vaškuose ir gretimuose miesteliuose atidarė parduotuvių. Nuo 1873 m. įsteigė skolinamųjų taupomųjų draugijų, 1886 m. – vaistinę. Prisidėjo prie miestelio plėtimo, buvo lėšų Vaškų bažnyčios statybai rinkimo komiteto pirmininkas, jai paaukojęs didžiausią sumą – 65 000 rublių, davęs statybinių medžiagų. Jo rūpesčiu pastatyti tiltai per Mūšą, Lėvenį, Pyvesą.

Labiausiai savo veiklą išplėtė Panevėžio apskrityje, kai 1879 01 Kauno gubernatorius jį paskyrė Panevėžio apskrities bajorų vadu. 1880 m. įkūrė apskrities bajorų susirinkimą. Jo iniciatyva apskrityje statyti tiltai, gerinti keliai, jų šalikelės apsodintos medžiais,  tiestos telefono linijos. Prisidėjo prie 1881 m. gaisro nuniokoto Panevėžio atstatymo: pastatė keletą namų, įsteigė parduotuvę, skerdyklą, kaulamilčių gamyklą. Inicijavo Panevėžio realinės mokyklos įkūrimą. Statybos metu, mokyklai neturint patalpų, leido naudotis savo namu – 1882 m. jame pradėjo veikti dvi pirmosios realinės mokyklos klasės. Išrinktas šios mokyklos rūmų statybos komiteto pirmininku, rūpinosi visais statybos organizavimo reikalais. Miestui padovanojo dalį savo sklypo prie dabartinės Vasario 16-osios gatvės, kad Bajorų gatvė būtų pratęsta iki statomos mokyklos. Vėliau jo iniciatyva Bajorų gatvė pratęsta iki Nevėžio upės, pastatytas tiltas, sujungęs miestą su geležinkelio stotimi.

1878–1889 m. – Panevėžio apygardos garbės teisėjas. 1881 m. įkurtos Panevėžio savitarpio kredito bendrovės valdybos narys. 1879 m. Panevėžyje įvedus miesto nuostatus ir išrinkus miesto dūmą, tapo jos nariu – rinkimų metu surinko daugiausiai balsų. Dūmoje užėmė įkainavimo komisijos pirmininko pareigas, už darbą dūma ne kartą jam reiškė viešą padėką.

P. T. Puzinui buvo artimas nacionalinis sąjūdis. Dar studijuodamas Maskvoje drįso viešai vartoti lietuvių kalbą, priklausė lietuvių studentų draugijai, kuri užsiėmė švietėjiška veikla. Palaikė ryšius su lietuvių nacionalinio sąjūdžio veikėjais J. L. Petkevičiumi, P. Vileišiu, G. Landsbergiu, tarpininkavo lietuviams valstiečiams perkant žemę. 1889 m. kartu su Panevėžio realinės mokyklos kapelionu A. Jakštu-Dambrausku protestavo prieš realinės mokyklos mokinių katalikų varymą melstis į cerkvę.

P. T. Puzino įstaigose dirbusiems tarnautojams pasisavinus ir iššvaisčius daugybę lėšų, 1888 m. dėl skolų bankrutavo, turtas išparduotas. 1890 m. teismo sprendimu 10-čiai metų ištremtas į Sibirą, atimtos bajoro teisės. 1890–1900 m. gyveno Irkutske, prisidėjo prie miesto tvarkymo darbų. Atlikusiam bausmę nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl apsigyveno Ukrainoje.

Atmintis
1896 m. P. Puzinui dar esant tremtyje, Panevėžio dūmoje siūlyta pagrindinę miesto gatvę pavadinti jo vardu. Tokia gatvė Panevėžyje atsirado 1919 m. miesto tarybos sprendimu Žaliosios gatvę pervadinus Povilo Puzino vardu.

Nuotraukoje P. Puzino namas Panevėžyje. Fotografas J. Trakmanas. Iš: Senasis Panevėžys : Henriko Grinevičiaus atvirukų ir fotografijų kolekcija. Panevėžys, 2015, p. 133.

---

Svarbesnė literatūra apie P. Puziną

1. Astramskas, Arūnas. Povilas Puzinas // Kraštiečiai. Panevėžys : Panevėžio m. Centrinė biblioteka, 1993. P. 3–4.
2. Čižienė, Ermina. Povilo Puzino gatvė : žingsniai per lietų, per amžius, per užmarštį. Iliustr.. Bibliogr. išnašose // Senvagė. 2017, nr. 1, p. 76–79.
3. Kazlauskas, Albinas. Keramikos fabriko pėdsakais // Laiko niekas nesulaiko. Pasvalys [i.e. Panevėžys], 2008. P. 83–85.
4. Kazlauskas, Albinas. Tiltai sujungia krantus ir žmones. Iliustr. // Darbas. 2008, rugs. 18, p. 7.
5. Lansbergienė, Edita. Lietuviška keramika gąsdino Rusijos fabrikų savininkus. Iliustr. // Biržiečių žodis. 2011, liep. 12, p. 7.
6. Miškinis, Algimantas. Gyvenvietės formavimasis nuo XVIII a. pabaigos iki miestelio susidarymo XIX a. pabaigoje : [ir apie P. Puzino ūkinę ir kultūrinę veiklą Pasvalio krašte]. Iliustr. // Žiemgalos krašto praeitis. Kaunas : „Žiemgalos“ l-kla, 2005, [d.] 4, p. 19–34.
7. Pilkauskas, Regimantas. Kas žinoma apie Vaškus. Iliustr.. Bibliogr. str. gale // Vaškų vidurinės mokyklos pirmoji laida. Kaunas : Želdynai, 2008. P.  7–13.
8. Povilas Tadas Puzinas. Bibliogr. išnašose // Kelininkai, susiję su Lietuva. Vilnius : [BMK leidykla] : Asociacija „Lietuvos keliai“, 2016. P. 547–549.
9. Siudikas, Vytautas. Puzinas Povilas Tadas / Vytautas Siudikas, Saulius Žaldokas // Lietuva. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012, [t.] 3, p. 1169.