Parodos turinys
Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius:
„Tai yra vienas žinomiausių Lietuvos kompozitorių. Jeigu kalbėtume apie tai, kad kiekviena šalis turi savo ryškiausią kompozitorių, tai neabejotinai B. Kutavičius buvo vienas iš pačių ryškiausių. Jis suformavo tam tikrą reakciją ir būdą, kaip interpretuoti folklorą, kaip jį pateikti jungiant su šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Jis buvo labai kūrybiškai nuoširdi asmenybė ir nepaisant to, kad didžiausi jo kūriniai buvo sukurti labai sudėtingu laikotarpiu, priespaudoje, jis sugebėjo niekada neatsižadėti savo kūrybos tikslų ir jo ryškiausi kūriniai kaip „Paskutinės pagonių apeigos“, oratorija „Iš jotvingių akmens“ turbūt išliks kaip tam tikras kultūros ženklas – kaip ir Čiurlionio simfoninės poemos“.
Šaltinis: https://jp.lt/mire-vienas-zinomiausiu-lietuvos-kompozitoriu-b-kutavicius/
Muzikologė Jūratė Katinaitė:
„Kutavičiaus paliktas pėdsakas yra toks išskirtinis ir lemtingas mūsų kultūros raidai, kad jis tampa reikšmingiausia XX a. figūra šalia Čiurlionio. Abu unikalūs, turėję vizionieriaus dovaną ir abu savo gražiausius, produktyviausius metus praleidę Rusijos priespaudoje (vienas – carinėje, kitas – sovietinėje), kuri neleido jiems užimti adekvatesnės jų genialumui vietos tarptautinėje muzikos scenoje (…) Pagoniški Kutavičiaus kūriniai pranoko muzikos gyvenimo ribas ir tapo kultūriniais reiškiniais, į juos žmonės plūdo kaip į mišias“.
Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė:
„Kompozitoriaus muzika visada suskambėdavo lyg užgautas varpas, kuris negalėjo neatsiliepti klausytojų sieloje. Ir atsiliepdavo, beje, daugelyje kraštų (…) Autoriui paradoksaliai pavyko būti giliai tautiškam, bet kartu perteikti ir bendražmogišką lygmenį. Kutavičiaus muzika, turinti pastovumo ir amžinumo klodą, nušlifuota lyg sutartinės, atmeta viską, kas nebūtina, o prie to, kas pasakyta, nebereikia nieko pridurti“.
Šaltinis: Gaidamavičiūtė, Rūta. Metai be Broniaus Kutavičiaus. Kultūros barai, 2022, Nr. 10, p. 41–44.
Muzikologė Rūta Stanevičiūtė:
„Kutavičių būtų labai nesudėtinga pristatyti. Jo muzika nuo pat pradžių buvo vadinama magiška. Labai dažnai jis apibūdinamas kaip muzikos fakyras, šamanas ir panašiai. Šio žmogaus asmenybės mastas ir unikalumas yra nepaprasti. Tai vienas ryškiausių lietuvių kūrėjų iš Dievo malonės. Tokia neapsakomo talento gelmė, gebėjimas sujaudinti… Visi, kas susiduria su Kutavičiaus muzika Lietuvoje ir už jos ribų, visuomet pabrėžia, kad tai yra ne tik muzikinis, ber ir egzistencinis išgyvenimas. Jo muzika užkabina ir paliečia kiekvieną sielą, kiekvieną jautresnį žmogų garsams. Kutavičius sukūrė, sumodeliavo muzikos garsais mūsų lietuvišką istoriją nuo seniausių laikų, būdamas atviras ir nuoširdus, muzikoje turėjo paslaptį.
Muzikologė Rūta Stanevičiūtė:
„Tai buvo ypatingo švarumo ir tikrumo žmogus, kas jaučiama ir jo muzikoje. Yra autorių, kurie nori pagudrauti, pasirodyti įdomesni ar modernesni, nei yra iš tiesų. Broniui to nereikėjo daryti, jis visur buvo autentiškas. Išskirtinis jo gebėjimams remtis mūsų tautos palikimu ne bandant iš to gauti sau papildomų dividendų, bet labai giliai ir labai tikrai – jis buvo giliai paniręs ir todėl sugebėdavo muziką perteikti, perduoti tai, kas buvo mums esminga, toliau plėtoti. Tuo priespaudos laiku jis iškėlė mūsų tautos unikalumą, sustiprino jos identitetą. Savo oratorijose, operose, jis tarsi rekonstravo ir iškėlė mūsų tautos praeitį, pažadino mitologinę atmintį, pasiekė garsinius archetipus“.
Daugiau skaitykite: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/kolegos-apie-kompozitoriu-broniu-kutaviciu-jo-kuryba-buvo-revoliucinga-285-1572980?utm_medium=copied
Kompozitorius Šarūnas Nakas:
„B. Kutavičius yra visiškai nestandartinis menininkas, jo garsai – tai kur kas daugiau negu muzika – čia galima rasti magijos, mitologijos, tiesiog hipnozės, begalę politinių ir istorinių užuominų, tai, kuo jis išsiskyrė jau prieš penkiasdešimt metų. Lietuvių muzikos kontekste, pagal svarbą ir galią lygintinas tik su M. K. Čiurlionio poveikiu ir svarba“.
„Aidijos“ kamerinio choro vadovas Romualdas Gražinis:
„B. Kutavičius – žmogus, kažkokiu savo impulsu padaręs įtaką, jog aš pasirinkau muziko gyvenimą. Jo pagalba supratau, ką reiškia būti muzikoje čia ir dabar – visa tai didesne dalimi tapatinu būtent su Broniaus kūryba. Manau, kad suprasdavau, ką jis nori pasakyti – gal ne visiškai taip, kaip jis pats, bet įsitraukdavau į tai visa savo esybe. Ir tokios akimirkos, kai tu gali būti atviras, nuoširdus ir savimi pats prieš save, žmogui yra labai brangios. Kutavičiaus muzika man ir siejasi būtent su tokiomis patirtimis (…) Tie, kurie dabar pažįsta Kutavičiaus muziką, priima ją kaip tam tikrą rituališkumą ar lietuvišką apeigiškumą. Galbūt tas modernumas ir netikėtumas per tiek metų išsivadėjo, tačiau ne šiaip sau. Kadangi buvo pasirinkta apgalvota tematika ir ją lydėjo kūrybinė meistrystė, efektas išlieka iki šiol – muzika tiesiog paveikia, ji tarsi akumuliavosi į kitą dimensiją“.
Muzikologė Austė Nakienė:
„Bronius Kutavičius – kompozitorius eruditas, perskaitęs ir naujai interpretavęs daugybę lietuvių kultūros istorijos puslapių. Jis tarsi muziejininkas nuolat surasdavo kokią nors savitą, paslaptingą kultūros vertybę ir ją aktualizuodavo. Klausytojų žinotas kultūrines prasmes kompozitorius papildydavo naujomis, išblukusius jų prisiminimus atgaivindavo ryškiomis muzikinėmis asociacijomis )…). Poemoje „Metai“ gyvenimo patirtimi ir asmeniniu tikėjimu besidalijančius valstiečius Kristijonas Donelaitis vadina „lietuviškais kytriais pilosopais“. Bronius Kutavičius, nuolat apmąstantis tautiškumo ir kosmopolitiškumo, archaikos ir modernybės suderinimo galimybes, taip pat yra lietuviškas filosofas“.
Muzikologas Linas Paulauskis:
„Kompozitorius tarytum šamanas puikiai žino, kaip užburti publiką ir įtraukti ją į savo apeigas. Lyg architektas jis stato preciziškas konstrukcijas – partitūras, dažnai primenančias mandalas iš įvairių geometrinių figūrų: ratų, kvadratų, kryžių ir žvaigždžių. O galbūt kaip archeologas šiuolaikinėmis priemonėmis rekonstruoja pamirštus senosios kultūros artefaktus“.
Kompozitorius Osvaldas Balakauskas:
„B. Kutavičiaus nepaklusnumas anuometinei sistemai pasireiškė tuo, jog jis kūrė orkestrui, kurio nėra, teatrui, kuris neegzistuoja, chorui, kurį reikia susirinkti iš „nechoristų”, instrumentams, kurių nėra ar jau nebėra, kuriuos turėtų pagaminti koks nors entuziastas. Nors tai sunkiai pasiekiama, tačiau totalitarinėje aplinkoje jis buvo susikūręs autonomišką muzikinį gyvenimą“.
Šaltinis: Osvaldas Balakauskas. Būdas Kutavičiaus. Kultūros barai, 1988, Nr. 6, p. 8.
Vilniaus kvarteto ir Šv. Kristoforo orkestro įkūrėjas, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus:
„Niekada nepamiršiu, kai 1970-aisiais Filharmonijos mažojoje salėje buvo surengta Kutavičiaus „Panteistinės oratorijos“ perklausa. Vyresnieji kompozitoriai ir partiniai veikėjai jį tiesiog sutriuškino. Po to koridoriuje priėjau prie Broniaus, kuris buvo nebepanašus į žmogų, ir pasakiau: „Genialus kūrinys! Neklausyk tu jų! Jie gi nieko nesupranta.“ Žiūriu – Broniaus veidas nušvito! Tokiems žmonėms reikėjo palaikymo, kad jie nesužlugtų, kad pasitikėtų savo talentu. Užteko kelių žmonių, kurių nuomonė jiems buvo svarbi.“
Šaltinis: Jūratė Katinaitė. In music you should always ask the question: And what does that mean? An interview with Donatas Katkus, in: Lithuanian Music Link, No. 20 | January–December 2017: https://www.mic.lt/en/discourses/lithuanian-music-link/no-20-january-december-2017/jurate-katinaite-interview-with-donatas-katkus/
Muzikologas Vytautas Landsbergis:
„Kiek man teko kadaise susidurti su Kutavičiaus muzika, apie ją mąstyti ir rašyti, bandyti išreikšti tas mintis, kurias jo muzika sukelia, tai visada likdavo įspūdis, kad jis aukštesnis už tokį supratimą, kokį aš galėčiau suformuluoti žodžiais.“
Šaltinis: Kompozitorius Bronius Kutavičius. [Vilnius] : [Concept events & media], [2008]. 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM). (Lietuvos menininkai)
Poetas Sigitas Geda:
„B. Kutavičiaus muzika labiau kilo iš kalbos, iš daiktų, žemės, netgi iš senovinės architektūros, iš ansamblio, iš ritualo, negu iš tada egzistavusios muzikos. Vėliau, o ir dabar, ji patyrė ir patiria tiek metamorfozių, kad aš kartais prarandu žadą.“