Fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

Virtuali paroda

Mūsų gyvenimai

Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų ciklas

Medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas prof. dr. Remigijus Venckus parodos recenzijoje rašo: „Visuomenei pristatomas naujausias, 2021 m. sukurtas, gerai Lietuvoje žinomos fotomenininkės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų ciklas, kuris intriguoja specifiniu pavadinimu – „Mūsų gyvenimai“. Viena vertus, pavadinimas mums sugestijuoja tai, kad menininkė siekia išlaikyti tam tikrą distanciją tarp savo fotografuojamųjų asmenų ir fotografijas apžiūrinčių meno vartotojų, antra vertus, neišvengiamai kūrėja prabyla ir apie savo gana intymų santykį su fotografuojamaisiais asmenimis, trečia, jos kuriamas ciklas ženklina idėją, kad tarp mūsų visų tvyro tam tikra, bendra gyvenimo kryptis (atrodo, kad visi mes esame susaistyti kažkokiu bendražmogišku naratyvu, patirtimi ir atmintimi).

Mane labai stebina atvaizduose užfiksuoti fotografuojamųjų asmenų žvilgsniai. Visi jie akylai žvelgia į mus ir tarytum užduoda neatsakomą klausimą apie tai, kas į ką žvelgia: ar fotografuojamieji į žiūrovus, ar vis tik žiūrovai į fotografuojamuosius. Paradoksalų žvilgsnio, įstrigusio atvaizdo paviršiuje, fenomeną yra taikliai ir gana poetiškai apibūdinę du mano mėgstami mąstytojai.

Štai prancūzų filosofas Jacques’as Derrida teigia, kad žiūrovo žvilgsnis ir jį suvedžiojanti kūrinio forma tarytum sukuria tokią situaciją, kuri perkeltine prasme atitinka taktilinę patirtį. Žiūrovai, negalėdami per gana įtaigų ir intymų tikrovės atspaudą išties paliesti atvaizduoto objekto/subjekto paviršiaus, fiziškai pajausti įamžinto asmens ir jo gyvenamosios aplinkos atmosferos, tarsi bučiuoja žvilgsniu. Taigi, mes (kūrinio žiūrovai) esame keistoje situacijoje, kurią filosofas gana jautriai ir išradingai vadina ir „žvilgsnio bučiniu“, ir „liečiančiu žvilgsniu“.

Kita vertus, žvelgiant į M. Šileikaitės-Čičirkienės fotografiją, mane taip pat labai intriguoja ir dar viena, jau mano asmeninėje sąmonėje gimusi mintis, kad pats fotoaparatas, įsiverždamas į tikrovę, atrodo esąs lyg godžių menininko pirštų analogas, bando į save sugriebti tai, ką negailestingai nusineša ir suardo mūsų norams nepaklūstantis laikas.

Tuo tarpu kitas prancūzų filosofas Maurice Merleau-Ponty pastebi, kai mes, žvelgdami į veidrodį, matome savo akis, kurios iš tikro yra jau nebe nuosavos, bet kito akys. M. Šileikaitės-Čičirkienės kūrybos atveju galime teigti, kad žvelgdami į jos sukurtus atvaizdus regime kito akis, tačiau jos (kito akys) kažkiek vis dar lieka savos, pažįstamos ir netgi asmeniškai patirtos anksčiau. Jose visose yra įspraustas kažkoks bendražmogiškas ir širdį virpinantis jausmas.

Marijos kūriniuose personažai rankose laiko rezges (t. y. megztas, rankų darbo rankines) ir ryšulius, kuriuose nešami atitinkami daiktai. Apie tai autorė filosofiškai svarsto: „[…] gyvenome tokiais laikais, kai ne tik pieną, batoną, bulves nešdavome rezgėse. Tose pačiose atvirose rezgėse nešdavome ir knygas, ir vyną. Rezgės – tai lyg mūsų atminties simbolis“. Šiuo atveju galime teigti, kad Marijos ciklas simboliškai į rezges supakuoja mūsų gyvenimus, bando juos sulaikyti tarsi smėlį, byrantį pro pirštus.

Nostalgija paženklintas kūrinių ciklas „Mūsų gyvenimai“ – tai lyg gyvenimo ataskaita, skirta tikrovės valdovui laikui. Fotografija – ataskaita apie tai, kaip gyventa, jausta, mylėta, nekęsta ir atleista, apie tai, kaip būta ir kaip jau niekados daugiau nebebus. Tai ataskaita apie tai, kaip mažas berniukas (menininkės anūkas) matuojasi tėvo paltą. Nuotraukose jis pasilieka norintis būti toks, koks yra jo tėtis; jis (berniukas) lieka toks, koks niekados daugiau nebebus. Nuotraukose mes visi (žiūrovai) susitinkame su mūsų gyvenimais, tokiais gyvenimais, kokių daugiau niekados nebebus, gyvenimais, kuriuos be gailesčio suryja besotis laikas ir mūsų niekas daugiau niekados nebeprisimins…“


Fotografijų paroda „Mūsų gyvenimai“ spalio 19 d. – lapkričio 15 d. eksponuojama Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Kviečiame aplankyti virtualią parodą.

Projektą „Maža žemėlapyje, didi pasaulyje 3“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė

 

Virtualią parodą parengė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Komunikacijos ir kultūros vadybos skyrius
Tel. (8 45) 50 20 39