Anykščiai – aukštaičių istorijos ir kultūros lobynas. Čia, prie Šventosios upės, nuostabiai dera gamta, istorija, kultūra.

Pirmą kartą Anykščiai minimi 1440 m. (kai kuriais šaltiniais dar 1422 m.) kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvaras – tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui. 1442–1452 m. pastatyta pirma medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-ojoje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai.

Prie bažnyčios XVI a. 1514 m. Žygimanto Senojo pasirašytame dokumente minima, kad kairėje upės pusėje stovėjo 4 karčemos (2 – už tilto, kur suėjo keliai iš Pasvalio, Pienionių ir Ukmergės). Važiuojant per tiltą reikėjo mokėti nustatyto dydžio mokestį.

1514 m. birželio 20 d. vaitu patvirtintam Dabkui Motiejaičiui leista turėti savo namuose neapmokestintą karčemą, „šinkuoti“ joje alų ir midų.

1561 m. Žygimantas Senasis įkeitė Anykščių dvarą ir miestu vadintą miestelį su visomis „duoklėmis ir karčemomis“ už 1000 kapų lietuviškų skatikų Žemaičių seniūnaičiui Mikalojui Kęsgailai. Tais pačiais metais miestelyje leista atidaryti dar vieną midaus ir alaus karčemą. Po 1566 m. sudegė beveik visas miestelis, neišliko ir minėtosios karčemos.

1642 m. Anykščių inventoriuje minima, kad po gaisro atsikuriant miesteliui Vilniaus gatvėje, prie bažnyčios, klebono žemėje miestelėnai laikė 5 karčemas, kuriose „šinkavo“ čia pat pagamintą alų ir degtinę.

Turgaus aikštėje 1773 m. stovėjo dvaro karčema, jos gale buvo 6 naujos parduotuvės. Prie aikštės dar buvo ir miestelio karčemų.

1780 m. inventoriuje pateikiama, kad miestelyje kaip ir anksčiau stovėjo dvaro karčema, o jos gale – 7 naujos krautuvės po vienu su karčema stogu.

1790 m. klebono žemėse surašytos 3 karčemos, o nuo bažnyčios einant į turgaus pusę stovėjo medinė „austerija“, kuri vadinta labai gražia, nes gerokai skyrėsi nuo kitų miestelio pastatų. Pagal kitą 1789 m. dokumentą miestelyje galėjo būti 7 karčemos.

1811–1817 m. klebono jurisdikoje prieš bažnyčią stovėjo dvi smuklės, „šinko“ namas ir užeiga. Užupyje – nauja smuklė.

Po 1831 metų sukilimo Anykščių dvaras su miesteliu perėjo valstybės iždo žinion, o 1834 m. buvusioje klebono jurisdikoje veikė 3 smuklės, užvažiuojamasis kiemas.

1868 m. „valstybinio miestelio“ detaliame aprašyme minimi 8 užvažiuojamieji namai, 10 smuklių. 1870 m. kovo 11 d. gaisre sudegė ir dvaro smuklė turgaus aikštėje. Miestelio gyventojai kreipėsi į dvaro administraciją prašydami parduoti jiems tos smuklės sklypą, kad ji nebūtų atstatyta, bet prašymas neišgirstas, smuklė dvaro aikštėje buvo atstatyta.

Istorijos audrų sūkuriuose neišliko detalios informacijos apie karčemų būklę, duomenys vėl teikiami jau 1928 m., kurie rodo, kad miestelyje veikė 5 aludės, 4 smuklės, kurios kačemomis juolab „austerijomis“ jau nevadinamos.

Raguvėlės dvaro smuklė

Ant Anykščių ir Panevėžio rajonų ribos, Juostos pakrantėse plačiai išsidėstęs klasicizmo ir liaudies mūrinių statybos tradicijų formų architektūros Komarų giminės dvaro ansamblis, kurį sudarė reprezentacinė, visuomeninė ir gamybinė dalis.

Dvaras ypač išaugo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje. Antano Komaro sūnaus Juozapo Komaro – Lietuvos kariuomenės pulkininko Napoleono Bonaparto armijoje – iniciatyva XVIII a. 9 dešimtmetyje – XIX a. 4 dešimtmetyje buvo pastatyti pagrindiniai dvaro pastatai – rūmai, oficina, ratinė, svirnai, smuklė. 1822 m. Raguvėlės dvare buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I su visa gausia palyda.

Raguvėlės dvaro visuomeninėje ansamblio dalyje dorėniniais piliastrais ir arkinių langų apvadais išsiskiria ankstyvojo romantizmo architektūros (XIX a. I pusės) smuklės (kituose šaltiniuose dar vadinamos užvažiuojamaisiais namais) pastatas. Stovi priešais rūmus, kitame alėjos gale – 1 aukšto, stačiakampio plano, kompaktinio tūrio su portiku pagrindiniame, rytiniame fasade. Išilginė siena skyrė erdvias ratinės patalpas (buvę įvažiavimai į ratinę galiniuose fasaduose) vakarinėje pastato dalyje ir mažesnius smuklės kambarius rytinėje dalyje. Pamatai akmens mūro, sienos plytų mūro, tinkuotos. Keturšlaitis stogas dengtas šiferiu. Tarpuose išdėstyti stačiakampiai langai ir aklinos nišos. Fasado simetrijos ašį pabrėžia 8 sudvejintų kolonų portikas su lėkštu frontonu. Pastatą pritaikius butams, vidaus išplanavimas keistas.

Parengta pagal:

Anykščiai / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2005. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 2, p. 22-75.

Raguvėlės dvaras / Petras Juknevičius // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. – Panevėžys, 2010. – P. 8-11.

Anykščiai. Skaitmeninis vaizdas iš portalo https://anyksciaisightseeingguide.weebly.com

Raguvėlė. Skaitmeninis vaizdas iš portalo http://www.anykstenai.lt