Kupiškio krašto architektūra priskiriama etnografinei Šiaurės Aukštaitijos zonai, jos architektūrinę istorinę visumą sudaro kraštovaizdis, urbanistika, monumentalioji ir liaudies stilių architektūra. Čia dar galima užtikti praeitus šimtmečius menančių miestelių, kaimų, bajorkiemių, dvarų, vienkiemių savitos architektūros ir kraštovaizdžio objektų.

Rašytiniuose šaltiniuose Kupiškis pirmą kartą paminėtas 1480 m. Tais metais į Krokuvos universitetą studentu užsirašė Stanislaus Johannis de Cupyschky, tai yra Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio. Tai kol kas pirmasis žinomas Kupiškio vardo paminėjimas.

1529 m. miestelis tapo valstybinių valdų valsčiaus centru, kuris priklausė Upytės, o nuo XVI a. vidurio – Ukmergės pavietui. XVI a. per Kupiškį ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą.

Pirmąsyk karčemos Kupiškio krašte paminėtos 1581–1596 m., kai Kupiškio miestelyje radosi turgus, veikė 4, o seniūnijos kaimuose – 9 karčemos.

Vėliau karčemas turėjo visi dvarai, stambesni palivarkai, vienuolynai, bažnyčios, jos steigtos miesteliuose, bažnytkaimiuose, prie svarbesnių kelių ir sankryžų, o XIX a. jų jau buvo ir didesniuose kaimuose.

XVIII a. antroje pusėje vykstantys iš Kupiškio Vabalninką pasiekdavo išvažiavę Rygos traktu pro Zuntės smuklę, po to kildavo tiesiai į kalną, važiuodavo pelkėtu keliu, dar mylią per mišką ir tada jau atviru lauku iki Malinos smuklės prie Pyvesos, čia jau prasidėdavo Vabalninko parapija.

Kelias į Svėdasų pusę vingiavo per klebonui priklausiusį Krosnos palivarką, po to pelkėta vietove iki Skodinių kaimo, pro Puzino smuklę bei dvarą, per netinkamą tiltelį ir Skrodiniu vadinamą pelkę.

1765 m. Kupiškio krašte minimos 35 karčemos, kurios priklausė: Kupiškio dvarui – Laukminiškių, Lebedžių, Mikniūnų, Ramygalos (prie Jutkonių), Malinos (prie Gyvakarų), Oniūnų, Pienionių dvarui (Šimonių, Zūbiškių), Subačiaus dvarui (Akmenių, Paviešinčių, Subačiaus), Puponių dvarui (Puponių, Obonių), Puožo dvarui (Juodpėnų), Tyzenhauzui (Zuntės, Mirabelio, Narbutų, Bajorų), Komarui (Maugarų, Palėvenės), Ropui (Bagdonių, Palėvenėlės), Pliaterienei (Jurgiškio, Subačiaus), Koscialkovskiui (Vergučių, Tilto [prie Vaduvų]), Bilevičiui (Subačiaus, Kiaulėnų), Montigailai (Totorių), Vyšnevskiui (Kreivenių), Tiškevičienei (Noriūnų), Sviderskiui (Burskiškio), Borovičiui (Gudgalio), Peliskiui (Bražiškių), Richlikui (Pelyšų), vienuoliams dominikonams (Palėvenės).

Nuo XVIII a. Kupiškio krašte karčemos nuomojamos vietiniams žydams. 1765 m. Ukmergės pavieto žydų sąrašuose nurodyta, kad žydai karčemas laikė Aluotose, Punkiškiuose, Girsteikiuose, Čečiškiuose, Kupreliškyje, Sriubiškiuose ir kt.

1766 m. Salamiesčio dvaro inventorius karčemas mini Salamiestyje (su šinkais-svaigalų parduotuvėmis Miegonyse ir Paliepiuose), Girsteikiuose, Sviliuose, Kadaruose, prie Vabalninko, Narvydiškiuose.

Iš 1775 m. Ukmergės pavieto gėrimų mokesčių registro matyti, kad Kupiškio parapijoje buvo šios karčemos: Kupiškio, Zuntės, Malinos, Ramygalos, Laukminiškių, Mikniūnų, Kuosėnų, Lukonių, Lebedžių, Oniūnų, Didžprūdžių, Naniškių (visos priklausė Kupiškio seniūnijai), Bukėnų (Bukonių seniūnija), taip pat Mykolo Jaloveckio Butkūnuose, Kotrynos Ciemnolonskos Duorpiuose, Juozapo Sviderskio Kunigiškyje, Tado Petrausko Papyvesiuose, Martyno Morikonio Salamiestyje, Narvydiškiuose, Vabalninke ir Girsteikiuose, Ernesto Budberko Pakapėje, Onos Benetienės Kurkliuose, Magdalenos Ropienės Palėvenėlėje ir Bagdonyse, Adomo Puzino II Puponyse ir Obonyse, Barboros Kosakovskos – Mirabelyje, Juodpėnuose, Skapiškyje, Narbutuose ir Slavinčiškyje.

Iš viso Kupiškio parapijos karčemų mokesčiai sudarė 446 auks. 28 grašius. Skapiškio parapijoje – 137 auks. 18 grašių. Subačiaus parapijoje surenkama 296 auks. 88 grašiai.

Minėtinos ir kelios karčemos Svėdasų parapijoje: Emerencijos Pliaterienės – Aluotose, Jurgiškyje, Sliepšiškyje, Leguose, Salų Morikonių – Robliuose, Vaitkūnuose, Nevieriuose, Kereliuose, Jurkupiuose ir Gučiūnuose.

1775 m. Upytės pavieto gėrimų tarifai nurodo karčemas buvus Cypiškyje, Gakūnuose, Geležiuose, Gikonyse, Gudgalyje, Ničiūnuose (2), Uoginiuose (2).

Iš 1790 m. Ukmergės pavieto dūmų (kiemų) tarifų matyti, kad Kupiškio seniūnijoje buvo 18 karčemų ir 2 užvažiuojamieji namai Kupiškyje.

Pateikiame etnografo, dailėtyrininko Klemenso Čerbulėno garsiosios Kupiškio karčemos-užvažiuojamųjų namų nuoseklų aprašymą: „Kupiškio karčema – liaudiškos architektūros užvažiuojamieji namai. Statyti apie 1870, jie stovėjo miestelio pakraštyje netoli Lėvens, ties kelio į Panevėžį posūkiu. Tai medinis, vieno korpuso, stačiakampio plano pastatas, į gatvę atsuktas rytiniu šoniniu fasadu. Vidaus erdvę skersinė kapitalinė siena dalijo į beveik vienodo dydžio gyvenamąją bei ūkinę dalis, kurias skyrė ir platus įvažiavimas į ratinę (dar vienas įvažiavimas į ratinę buvo pastato gale). Karčema buvo suręsta iš apipjautų rąstų, sunertų į lygias sąsparas. Sienos vėliau buvo sutvirtintos sąvaržomis. Pamatai neaukšti, sumūryti iš lauko akmenų bei plytų ir akmens skaldos, surištų kalkių skiediniu. Pastato stogas pusskliautinis, dengtas malksnomis. Pagrindinio fasado centre buvo dvivėriai įvažiavimo į ratinę vartai. Abiejose vartų pusėse – nevienodai išdėstyti langai ir tokio tipo pastatams būdingos dvivėrės durys. Erdvioje pakraigėje, ties pagrindinio įvažiavimo vartais buvo įrengta mansarda, naudojama įvairiems daiktams sudėti. Jos sienoje taip pat buvo langas, o frontonėlyje – dekoratyvus pusapvalis langelis. Mansarda suteikė karčemai architektūrinio išraiškingumo, skaidė masyvią stogo šlaito plokštumą ir paryškino įvažiavimo į ratinę vietą. Pietinėje pastato sienoje buvo trejetas tokių pat kaip ir pagrindiniame fasade langų, o frontono plokštumoje – pora siaurų pusapskričių langelių. Šiauriniame užvažiuojamųjų namų gale buvo tik šoninis dvivėriais vartais užveriamas įvažiavimas. Vakarinis fasadas ratinės pusėje buvo lygus, ir tik ten, kur buvo gyvenamosios patalpos, sieną skaidė vienerios durys ir 2 langai. Pastato konstrukcijos ir formos buvo būdingos tradicinei liaudies statybai“.

Dar vienos Kupiškyje „austerijos“ – užvažiuojamųjų namų pėdsakai išlikę iš XX a. 3 dešimtmečio pradžios. Pagal kelių šaltinių aprašymus miesto aikštę sudarė dviem eilėmis išsidėstę namai, nusidriekę išilgai per dabartinės Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės vidurį. Šią miesto dalį sudarė žydų krautuvėlės. Vadinamoji „austerija” buvo nusėta nenusakomo architektūrinio stiliaus medinių namukų ir lūšnelių su priestatais, tvarteliais, malkinėmis bei rūsiais. Šalia krautuvėlių veikė gausybė arbatinių, užkandinių ir aludžių. Vakarinėje „austerijos“ dalyje savo „balaganus“ išskleisdavo į miestelį atvykę klajojantys cirkai, šiaurinėje vykdavo turgūs.

Apie 1939 m., pasitelkus Kupiškio bedarbius, aikštę pirmą kartą imta tvarkyti, buvo nugriauta didžioji dalis senų namų (galimai ir minėtoji „austerija“), įrengti laiptai į gatvę.

1934 m. Kupiškyje veikė trys traktieriai, šešios smuklės ir net dvylika vyno parduotuvių. Tačiau nuo 1935 m. sausio 1 d. panašių užeigų Kupiškyje nebeliko, jas pakeitė restoranai.

ADOMYNĖS dvaro karčema

Adomynė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1555 m. Tuo metu dvaras ir kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Apie 1821–1830 m. dvaro pavadinimą į Jonavos pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskis, perstatęs dvaro rūmus, išlikusi karčema bei du bravorai, kur buvo gaminama ir vežama į Rygą parduoti degtinė. „Velnio lašus“ kaimynams gabendavo nuo lažo atleisti ir už tokį darbą pinigus gaunantys valstiečiai. Po Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui, kuris, pasak žmonių pasakojimų, nemokėjęs tvarkyti dvaro ūkinių reikalų ir nusigyvenęs. Dabartinis pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Važiuojant keliu Panevėžys – Kupiškis rodyklė kairėje kelio pusėje nukreipia į Pauliankos kaimą. Jis anksčiau priklausė dvarui. Kaime buvusi karčema, tai ir vietovei prigijo pavadinimas nuo žodžio „paulioti“. Pauliankos vardas dvarui pradėtas taikyti tarpukariu.

Kupiškėnų savastyje svarbiausios esminės vertybės atsispindi ir gyvenimo patikrintoje tiesoje: „Jeigu girtas nebagotas, tai ir dvas – neturas” (jeigu girtas nebagotas, tai ir dvės – neturės).

PALĖVENĖJE

Nusileidę senuoju keliu prie Lėvens pasiekiame Palėvenės dvarą. Likę rūmų griuvėsiai, keletas ūkinių pastatų. Tai vienas iš garsiai Komarų giminei priklausiusių dvarų.

Palėvenės dominikonų vienuolynas valdė 2 karčemas.

1858 m. žemaičių vyskupas Motiejus Valančius lankydamasis Palėvenėje įsteigė pirmąją Blaivybės broliją. Apie šį įvykį jis taip rašė savo „Testamentinėje gromatoje“: „Vienoj kelionėj 1858 metuose apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas keliadešimts žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas. Paskui drauge su kunigėliais savo apskelbiau po visą vyskupystę.“

Pirmasis iš 19 ganytojiškų laiškų – 1858 m. gruodžio 25 d., kuriame jau džiaugiamasi: „Ir jūs, vyrai, nebregit moterų savo skraitais javus į karčemą nešiojančių, barniai ir muštynės po rinkas ir karčemas išnyko, butose pargrįžo meilė tarp ūkininkų ir saviškių, jau nebgirdit baisių atsitikimų iš arielkos, visi namų darbai geriau klojas, niekas dėl arielkos nebguli pasliukas panedėlį kaip pirma atsitikdavo. Vaikai nebemato piktų paveikslų nuo savo tėvų ir dėl to labiau juos šėnavoja, visur pakajus ir linksmybė, rodos, jog šviesesniai saulė pražibo ir tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už jo šventą loską, per kurią atvedė žmones į protą.“

Betgi 1907 m. savaitraštyje „Šaltinis“ (Nr. 7) autorius pseudonimu Svetys taip išguldė: „Palėvenė (Ukm. ap. Kauno g.). Tamsūs, visai dar tamsūs mūsų parapijonys. Lietuviškų laikraščių nė jokių knygų neperka, nes ir skaityt mažai kas temoka. Užtat gi degtinės tai tik duok Palavėniečiams. Jie į degtinę, tai kai musė j medų. Taigi ir geria! – šventadieniais pas Maušienę tai žmonių kaip spėčius. Geria per dieną ligi sutemai; begerdami, žinoma, neapseina be muštynių. Vyrai, meskite biaurų papratimą, vely imkities už šviesos!“

SUBAČIUJE

Miestelis pradėjo kurtis 1873 m. Dvariškių kaimo žemėse, nutiesus Radviliškio-Daugpilio geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį. Plėtėsi daugiausia link pietų palei vieškelį į Senąjį Subačių. Šiauriau tebuvo didelis Dvariškių kaimo užeigos namas. Subačiaus geležinkelio stotyje buvo 2 traktieriai, 4 arbatinės ir kelios nelegalios užeigos. Subačiaus klebonija laikė 1 karčemą.

1908 m. krikščioniškame leidinyje „Vienybė“ (Nr. 50) autorius, pasivadinęs Muzikanto draugu, taip rašė: „Pas mus jau girtuoklystė pradeda vėl iš naujo šaknis įleisti. Išvažiavus nuo mūsų kun. Kemešiui, blaivybes draugijėlės žymiai pradėjo irti. Pradėjo išnaujo girtuokliauti ne tik draugijų nariai, bet ir kai kurių jų pirmininkai. Tai labai liūdna naujiena pas mus. Ne ką pagelbsti ir kunigų draudimas iš sakyklos. Išmetimas iš draugijos irgi jų nebaido. „Et – sako – iškasavos, iškasavos, mums bus dar geriaus, nebereiks saugoties žmonių, galėsime atvirai išgerti.“ Vargšai jie nežino, jog per tą girtybę patįs sau blėdį daro. Daugiausia prie žmonių ištvirkinimo prisideda stoties traktierius. Seniaus būdavo vargu girtuokliams. Nedėliomis monopolis uždarytas, degtinės negaunama. Ir prisieidavo vargšams landyti po žydelkų užkaborius, kol gaudavo kur degtinės. Dabar gi traktieriuje galima gauti ir išgerti degtinės beveik kiekviename laike. Ypač teismo dienomis taip prisibruka žmonių, jog ir stalų nebištenk.“

IR SKAPIŠKYJE

Skapiškio dominikonai miestelyje valdė 3 užvažiuojamuosius namus ir 1 karčemą.

Blaivybe skapiškėnus užkrėtė dar 1850 m. apsilankęs vyskupas M. Valančius, sužinojęs, jog Skapiškyje klesti smuklių verslas ir didėja girtuokliaujančiųjų skaičius. Sugėdinti blaivybės skleidėjų skapiškėnai netrukus įrodė vyskupui, kad gyvena dorai, ir blaivybės idėją patvirtino 1862 m. pastatę paminklą.

Blaivybės paminklas buvo vienas įspūdingiausių visoje Lietuvoje. Tai aukšta tribriaunė koplyčia, sumūryta iš tašytų akmenų ir plytų su barokinės formos stogu ir kryžiumi. Aplink koplyčią po pat karnizu įmūryti degtinės buteliai, kurių kyšo tik dugnai. 1944 m. karo mūšių metu paminklas buvo iki pusės nugriautas. 1990 m. pagal architekto R. Valecko projektą paminklas atstatytas.

Parengta pagal:
Karčemos // Kupiškėnų enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 2, p. 41.

Kupiškis/ Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T.4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 218-246.

Skapiškis/ Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T.4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 396-241.

Kupiškio kraštas Lauryno Gucevičiaus laikais / Vidmantas Jankauskas. – Iliustr., žml. // Laurynas Gucevičius ir jo epocha. – Vilnius, 2004. – P. 53-61.

Nuo „Čirvų kalnelio“ iki Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės/ Andrius Kleinauskas. – Iliustr. // Kupiškis : kultūra ir istorija : [almanachas]. – Nr.5 (2007), p.75-76, 96.

Prieš 100 metų // Kupiškis : kultūra ir istorija : [almanachas]. – Nr. 6 (2008), p.98

Užvažiuojamųjų namų architektūra/ Klemensas Čerbulėnas // Lietuvos TSR architektūros klausimai. – T. 3 (1966 ), p. 149.

Karčema Lietuvos miestelių istorijos ir architektūros kontekste/ Lijana Laužikaitė // Archiforma. – 2003, Nr. 1, p. 81-86.

Landsbergienė, Edita. „Idant loska blaivystės ir mylista Dievo būtų su jumis…“/ Edita Landsbergienė Landsbergienė. Skaitmeninis vaizdas iš portalo http://old.skrastas.lt