Pagrindinis Pasvalio įkūrimo dokumentas – didžiojo kunigaikščio Aleksandro istorinis raštas, pasirašytas 1497 m. gruodžio 6 d., kuriuo įteisinama kunigo Jono Groto steigiama parapija. Iš steigiamojo akto, pabrėžiant „…kad dabartinis jos klebonas ir jo įpėdiniai […] minėtame miestelyje laisvai galėtų įsteigti tiek smuklių, kiek pajėgs, […] O šiose smuklėse laisvai leidžiama gerti bei pardavinėti visus gėrimus, taip pat degtinę.“

1549 m. kovo 26 d. ir 1559 m. Žygimantas Augustas patvirtino visas anksčiau Pasvalio bažnyčiai duotas privilegijas dėl muito, dešimtinės, činšo ir propinacijos.

XVI a. Pasvalys buvo kompaktiškas 100 sodybų turintis miestukas, be savivaldos, neturėjo magistrato. Arčiausiai bažnyčios, prie Kauno – Rygos vieškelio, formavosi miestelio centras su turgaus aikšte, kūrėsi karčemos ir krautuvės.

Urbanistikos tyrinėtojas Algimantas Miškinis rašo: „Valstybės vadovas, nuo 1557 m. rugsėjo 5 d. iki rugsėjo 14 d. būdamas Pasvalyje, suteikė privilegiją Motiejui Andriejaičiui, – leido šio bajoro Pasvalio ir Žižmos dvaruose statyti 2 karčemas, jose laisvai parduoti midų ir degtinę. Vieną karčemą leista statyti pačiame miestelyje – Lėvens ir Svalios santakoje, prie „didžiojo vieškelio į Kauną“, o kitą – Žižmos dvare, taip pat prie „didžiojo Vilniaus vieškelio“.

1581 m. Pasvalyje kilo gaisras, kurio metu sudegė 29 karčemos. 1583 m. miestelyje (Pasvalyje) buvo likę 24 karčemos.

1609 m. šalia turgaus aikštės miestiečių buvo skaičiuojama apie 500 iš 14 namų, 11 iš jų veikė smuklės, gi Subačiaus gatvėje smuklių buvo tik keturios, o dar penki žmonės laikė po pusę smuklės, Lėvens gatvėje smuklių būta net 19, Svalios gatvėje jų būta šešeto.

1611 m. skaičiuojami 98 miestelėnų namai su 58 smuklėmis. 1623 m. stovėjo 113 namų ir 77 smuklės.

1646 m. Vilniaus kapitula laimėjo bylą su Stanislovu Grabovskiu, kuria uždraudė pastarajam laikyti karčemą tuoj už Svalios upelio.

1735 m. inventoriuje prie aikštės – Vilniaus ir Svalios gatvių kampe – galu į ją stovėjo didoka dvaro karčema; ji buvo dengta skiedromis, o iš aikštės pusės į ją įvažiuojama per didelius geležimi apkaustytus vartus, greičiausiai ji sudegė 1801 m. liepos mėnesį miestelyje kilus gaisrui.

1775 m. inventoriuje nurodyta, kad prie turgaus aikštės stovi didelė nauja užvažiuojama karčema.

1786 m. Pasvalio plane pažymėtos 2 karčemos (netoli didžiojo malūno prie Pumpėnų kelio ir Svalios bei Vilniaus gatvių kampe).

Dar prieš didįjį Pasvalio gaisrą 1801 m. Pasvalio centre buvusi dvaro užvažiuojamoji karčema. Ji parduota Elijui Faibišovičiui už 3000 auksinų, bet jau 1816 m. neminima.

Vilniaus vyskupijai priklausiusio Pasvalio miesto bei valsčiaus 1775 metų statute sakoma, kad miesto, valsčiaus ir palivarko gyventojai turi vežti medžius smuklėms taisyti, o valsčiaus gyventojai dar turi duoti šiaudus (kūlius) smuklių stogams dengti. Dokumente minima, kad miestelėnai ir valstiečiai gali degtinę ar alų pirkti tik Pasvalio bažnyčios smuklėse ir neturi gamintis jų nei savo namuose, nei pašaliniuose bravoruose ir stebėti, kad valstiečiai neitų į svetimas smukles, ypač maršalkos Ropo smuklę Pasvaliečiuose, nuomojamą žydo Elijaus. Liūdnai baigdavosi ir žmogui, pernelyg įjunkusiam į smuklę, nes instrukcijose nustatyta: „Ūkis valstiečio, nusigyvenusio dėl girtuokliavimo, būdavo visai išlicituojamas (parduodamas iš varžytinių).“

Pagal 1830 m. instrukciją Pasvalio miestelėnai be dvaro administracijos žinios negalėję statyti namų bei karčemų.

1863 m. statistikos duomenimis, Pasvalys buvo Panevėžio apskrities 3-ojoje nuovadoje, priklausė iždui. Miestelyje buvo 2 užvažiuojamieji namai, 1 traktierius, 8 smuklės.

1925 m. birželio 17-22 d. Pasvalio valsčiaus „gyventojų balsavimu“ smuklės panaikintos.

SALOČIUOSE

Saločiai – labai senas miestelis, įsikūręs kairiajame Mūšos krante, kur Bėrė įteka į Mūšą, žymimas seniausiose Lietuvos žemėlapiuose pavadinimais Sallata, Salatj, Salatt. Bene pirmąkart Saločių miestelis su keletu smuklių paminėtas 1525 m.

Vilniaus – Rygos sausumos kelias nuo Pasvalio iki pat sienos ėjo dešiniuoju Mūšos  krantu. XIX a. pabaigoje važiuojant šiuo keliu beveik prie visų didesnių kaimų buvo užvažiuojamosios karčemos-stadelos: nuo Pasvalio iki sienos karčemos buvo Raudonpamūšyje, Papyvesių, Raubonių, Poškonių, Buiviškių kaime, pravažiavus Saločius – Pašilyje, didžiausia – Grenctalėje. Karčemos buvo dažniausiai medinės ir iš molio.

XIX a. pab. prie Vilniaus – Rygos kelio Saločiuose karčemos buvo dvi: viena neprivažiavus Biržų kelio (dabartinio tilto per Mūšą), nuo minėtojo Vilniaus – Rygos kelio į kairę, o kita – tuoj pravažiavus Kubiliūnų kelią, taip pat kairėje, šalia kelto per Mūšą ir liepto, prie medinio vėjo malūno, ant kalno, Bauskės pusėje.

Pirmoji karčema buvo medinė, dengtu lentelėmis (škendeliais) stogu, antra – molio, su plytų mūro stulpais kampuose, baltai tinkuota, raudonų čerpių (dokalkų) stogu. Pastarosios dalis, kurią valstietis po gaisro per Pirmąjį pasaulinį karą pertvarkė ir įrengė tvartą, tebėra išlikusi, o pirmoji sunyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Abi šios karčemos buvo su stadelomis ratams ir arkliams pastatyti. Pirmoji iš jų buvo vadinama Senąja karčema, o antroji – Malūno karčema.

Pačiame miestelyje, kitoje Mūšos pusėje, karčemų taip pat buvo keletas. Stambiausia iš jų buvo aikštės (rinkos) šiaurinėje pusėje, galu į aikštę ir fasadu į gatvę rytuose. Tai buvo didelis pastatas, raudonų plytų, skardos stogu. Karčema buvo šio pastato pietinėje dalyje prie aikštės, o kitame gale gyveno karčemininkas. Įėjimas į karčemą buvo iš galo. Joje buvo du kambariai. Prekystalis (bufetas) buvo didesniajame iš jų – priekiniame. Žmonių atmintyje stalai šiuose abiejuose kambariuose buvo nedideli, kiek pailgi, geltonai dažyti, susėsdavo lankytojai ant tabu­rečių. Apsišviesdavo patalpas lempomis.

Už šių dviejų kambariukų buvo pora numerių apsinakvojantiems, įėjimas į juos buvo iš gatvės rytų pusėje. Šią karčemą žmonės vadino Raudonąja karčema. Tarpukario metais pastatą nupirko valsčiaus savivaldybė ir joje buvo valsčius. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas apdegė.

Visos šios karčemos priklausė dvarui. Pats Saločių dvaras buvo rytiniame Mūšos krante, nuo Vilniaus – Rygos kelio dešinėje, prie Bėrės upelio vin­gio, tarp Biržų ir Kubiliūnų kelių.

Beveik visose iš šių karčemų prekiavo žydai. Alų pilstydavo vietinės dvaro daryklos (bravoro) ir veždavo iš Bauskės. Iš ten atsivežtą alų vadino Luodinio alumi.

Alų vežiodavo vienkinkiais vežimais, didelėmis bačkomis: į vežimą pakraudavo ne daugiau kaip keturias tokias statines. Karčemose jį išpilstydavo į įvairaus dydžio butelius, daugiausia kiek didesnius už dabartinius puslitrio ir ketvirčio dydžio. Buteliai buvo balto ir žalsvo stiklo, šone matydavosi meškos ir bačkos bareljefas. Kamščius įvarydavo tokia koja spaudoma mašina.

Į stalą karčemose paduodavo daugiausia tik buteliais. Gerdavo lankytojai iš stiklinių. Galėdavai alaus nusipirkti ir ąsočiais, prileisdavo, kaip minėta, rūsyje.

Degtinės viešai karčemose nepardavinėjo, bijodavo akcizo, kad neužkluptų ir kad netektų brangiai už tai susimokėti. Bet slapta pažįstami gaudavo ir degtinės.

Rudens metu, kai būdavo blogi keliai, ir žiemą karčemose visada būdavo daug pravažiuojančių, ne tik su prekėmis, bet ir šiaip su reikalais.

Iš Petro Rusecko aprašyto Juozo Rudžio nuo Kiemėnų pasakojimo, menant baudžiavos laikus: „Saločiuose buvo smarkus klebonas kun. Laurinavičius. Jis, būdavo, po mišių pasiima porą vyrų ir važiuoja į karčemas. Aptikęs geriančius, liepia vyrams tiesti. Įkerta porą kartų, paleidžia ir liepia važiuoti namo. […] Čia ištuštinęs, važiuoja kiton karčemon“.

Iki Pirmojo pasaulinio karo karčemos prie Saločių sausumos ir vandens kelių klestėte klestėjo. Nykti jos pradėjo tik tarpukario laikais, kai prekybos kontrolę tarp valstybių perėmė valstybė ir sieną uždarė.

PUMPĖNUOSE

Kotrynos Kavaliauskaitės-Buračienės atsiminimuose apie Pumpėnus rašoma, kad „dešinėje pusėje, Pasvalio link, tarp aikštės ir prasidedančios Pasvalio gatvės, stovėjo nuo seno didelė karčiama su užvažiuojamu kiemu. Priklausė žydui. Čia arielkėle pasivaišindavo susitikę kaimynai. Nakčiai apsistodavo pravažiuojantys keleiviai. Šioje karčemoje galėdavo ramiai, saugiai ir patogiai pailsėti prieš tolimesnę kelionę, normaliai pavalgyti, o nusivariusius arklius bernai pastatydavo plačioje stainėje, į ėdžias pribėrę avižų ir paskleidę vasara kvepiančio šieno. Svečius aptarnaudavo pats šeimininkas, visad paslaugus ir kantrus. Karčema turėjo ledainę.“ Ten pat rašoma, kad besikuriančiai bibliotekai „valsčius […] išskyrė buvusį karčemos namą, esantį aikštės ir Pasvalio gatvės pradžioje“.

Parengta pagal:
Baudžiava : atsiminimai, padavimai, legendos / surinko ir suredagavo Petras Ruseckas. – Kaunas : [P. Ruseckas], 1936 (Kaunas : AB „Varpas” sp.). – D. 1. – 1936. – 336 p. : iliustr. – Bibliogr. išnašose.
Atsigręžimai į praeitį / Kotryna Kavaliauskaitė-Buračienė //Atsiminimai apie Pumpėnus. – 2-asis papild. leid.. – Vilnius, 2014. – P. 15-128.
Iš Pasvalio istorijos / Algirdas Baliulis. – Bibliogr. // Žiemgalos krašto praeitis. – Kaunas, 1999.- D. 2, p.44-63.
Kai lankėsi karalius Pasvaly… : istorinės atminties datos (1557) / Kazimieras Pūras. – Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2007, Nr. 1, p. 6, 7.
Pasvalio istorinės urbanistinės raidos bruožai/ Algimantas Miškinis // Užaugau Pasvaly. – Vilnius, 1997. – P. 25.
Pasvalys / Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2009. – T.4: Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 304-334.
Pasvalys. Amžių santaka. Praeities etiudai / Vladas Braziūnas. – Bibliogr. išnašose // Užaugau Pasvaly. – Vilnius, 1997. – P. 95-186.
Saločių karčemos / Juozas Šliavas // Žiemgalių pėdsakais. – Vilnius, 1996. – P. 93-96.