Zarasų kraštas – tai istorinių sėlių žemių dalis, apimanti ir Zarasų miestą bei jo apylinkes, vėliau įvardinta Šiaurės Rytų Aukštaitija.

LDK žemėlapyje Zarasų vardas pirmą kartą minimas 1613 m., kaip Vilniaus vaivadijos ir vyskupijos dalis. Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, buvo sukurta Zarasų (1836–1918 m. – Novoaleksandrovsko) apskritis. 1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, 1919 m. Zarasų miestas buvo pavadintas Ežerėnais ir įsteigta Ežerėnų apskritis. Oficialus Ežerėnų vardas išsilaikė nuo 1919 m. iki 1929 m.

XVII a. ketvirtojo–aštuntojo dešimtmečių duomenyse apie miestelį minimos Zarasuose buvusios dvi užvažiuojamosios karčemos – vyskupo ir iždo.

1805 m. inventoriuje nurodyta, kad miestelyje yra medinė užvažiuojama „austerija“, o priešais ją – 30 krautuvėlių dviem eilėm gatvės šonuose, pastatytų iš apvalių rąstų.

Zarasų klebonui 1830 m. priklausė 4 užvažiuojamos smuklės, kurios stovėjo miestelyje, Užtiltėje, prie Vidžių kelio ir Kuršo gubernijos pasienyje, o 1833 m. Zarasuose nurodytos 19 smuklių bei „traktierių“.

Vykdant 1845 m. valdžios įsakymą dėl „žydų išsiuntimo“ iš visų smuklių, pasirodė, kad Zarasų (Novoaleksandrovsko) žydas, 3-ios gildijos pirklys Orelis Netensonas be kontrakto nuo 1841 m. nuomojo Zarasų ir Salako dvaruose 23 smukles ir malūną.

1868 m. mieste buvo 8 traktieriai, 23 smuklės, 2 vyno rūsiai.

1830–1860 metais, Lietuvai tapus Rusijos imperijos sudėtine dalimi, Lietuvos teritorijoje buvo nutiestas pirmasis pašto Sankt. Peterburgo – Varšuvos traktas, kurio bendras ilgis 1171 varstas (1250 km.). Šalia trakto vystėsi prekyba, plėtėsi paslaugų rinka, juo nuolat migravo keliautojai.

Trakto trasoje, netoli pašto stočių, buvo statomos pusstotės, pašto, diližanų stotys, kelio prižiūrėtojų pastatai, žinoma, ir užvažiuojamieji namai, karčiamos, smuklės. Jos atlikdavo valgyklų ir viešbučių, ratinių vežimams ir tvartų arkliams laikyti funkcijas.

MURLIŠKĖSE (Degučių apyl.)

Šalia Kauno – Zarasų plento 24 km. nuo Zarasų, ant kalvelės, gerai matomas iš tolo, išsidėstė Murliškių palivarkas, XIX a. pabaigoje priklausęs Amirai Jablonskai, jai mirus – Liucijui Jablonskiui.

Murliškėse buvo dvaro smuklė, kuri XIX a. ribose priklausė Jablonskiams ir Bliumams.

Caro valdymo laikais Jablonskis šį pastatą išnuomojo žydui (Bliumui?), kuris jame įkūrė ne tik smuklę, bet ir suteikdavo nakvynę pravažiuojantiems. Viename pastate buvo smuklė (karčema), kitame – tvartas, ratinė su daržine ir svirnas.

Smuklę-užvažiuojamąjį kiemą sudarė du lygiagretūs 5 m. atstumu stovintys pastatai, kuriuos suprojektavo Vilniaus gubernijos architektas Ivanas Karasinskis. 1840 m. juos pastatė Vilniaus gubernijos architektas Kazimieras Fronckevičius.

Karčemos pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano, 40×9 metrų dydžio, sumūrytas iš raudonų plytų, tinkuotas ir nubaltintas. Stogas dvišlaitis, dengtas malksnomis. Pastato galines sienas remia masyvūs akmenų kontraforsai. Fasadai kuklių formų, suskaidyti langais. Tik pietinio fasado viduryje yra stoginis prieangis („gonkas“) su frontonu. Iš rytų ir vakarų pusių kiemą supa iš lauko akmenų sumūryta aukšta tvora, kuri pratęsia galines karčemos sienas ir ištisai uždaro vakarinę ir rytinę kiemo dalis. Abiejuose kiemo galuose buvo sunkūs, aklini vartai. Smuklės rytinės pusės šiauriniame gale yra nedidelis rūsys su tašytų akmenų laiptais. Rūsį dengia cilindrinis plytų mūro skliautas su siaurais grotuotais langeliais. Kieme prie rytinės tvoros glaudžiasi pusiau medinis ūkinis pastatas 29×9 metrų dydžio, kuriame buvo tvartas, ratinė su daržine ir svirnas.

Apylinkės ūkininkai šia smukle nesidomėjo, ją dažniausiai lankydavo vietiniai sentikiai. Caro laikais smuklė ir jos teritorija buvo savotiška vogtų arklių slėpimo stotimi. Būdavo, pavagia burliokas ūkininko arklį, šis arklį vejasi, suranda pėdsaką, bet ties smukle arklys dingsta kaip ugnyje. Visas šias vagystes globojo carinės Rusijos policija. Pagal senus padavimus čia ir lietuvių nemažai pėdsakų dingę…

Iš tūlo Vinco Tamošiūno užrašytų prisiminimų, kas dėjosi anuomet peržengus Murliškių smuklės slenkstį: „Kadaise, labai seniai, Davainių Martynas Barisa nusibeldęs į Murliškių smuklę ir ten taip nusigėręs, jog kelio į namus jau neberadęs. Beklaidžiodamas jis atsidūrė Šlepečių galilaukėje esančiame aukštame kalne ir ten buvęs „degtinės suplėšytas į gabalus“. Visa tai stebėjęs kiškis. Kai jau Martynas miręs, kiškis pasiėmęs gabalą raudonų marškinių ir juo prisidengęs. Tas kiškis buvęs girtuoklio Martyno siela, neturėjusi vietos žemėje…“.

Šiandien iš kažkada liūdnai pagarsėjusios Murliškių smuklės liko tik praeities legendos, medžiais ir krūmais apaugusių sienų griuvėsiai, architektūrinių fragmentų nuolaužų krūvos. Tokio unikalaus architektūriniu išplanavimu komplekso-karčemos ir ūkinio pastato jungties analogo Lietuvoje jau neberasime.

DUSETOSE

Dusetos pažymėtos 1613 m. LDK žemėlapyje, o 1686 m. inventoriuje Dusetos vadinamos miestu.
1765 m. duomenimis iš miestelio žydų karčemų ir „šinkų“ surinkta 184 auksinai ir 13 grašių, iš klebono karčemos – 8 auksinai 8 grašiai mokesčių. Galėjo veikti per 20 karčemų.

Dusetose II arba Ažutiltėje, prie senojo kelio su atšaka į Dusetų dvarą buvusi sena sodyba su smukle. Ten perkeldavo keltu per Dusetą Daugpilio link važiuojančius pirklius. Ažutiltės smuklė su užvažiuojamaisiais namais išliko iki 1915 m.

Atrasti XVII–XVIII a. Dusetų smuklės, stovėjusios dabartinio Nepriklausomybės paminklo vietoje, krosnių kokliai ir jų dalys. Kokliai įvairūs, visi dekoruoti. Įdomiausi kokliai su herbais. Jie informatyvūs, bet kartu paslaptingi, su savais atpažinimo kodais. Nemažai koklių su dviem tapačiom figūromis – žuvimis. Vieni paprasti, kiti glazūruoti. Glazūra žalios, geltonos, gintarinės spalvų. Būtent pastarieji kokliai ir gali būti su senuoju Dusetų herbu.

Parengta pagal:
Dusetos / Bronius Kviklys. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1. – P. 582.
Murliškių užvažiuojamieji namai / Jonas Pleskevičius. – Iliustr., faks. // Traktas „Sankt Peterburgas-Varšuva” : Utenos apskritis / Jonas Pleckevičius. – Utena, 2000.- P. 18-19.
Vajasiškio apylinkės / Bronius Kviklys. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1. – P. 628
Zarasai/ Algimantas Miškinis. – Iliustr., schem., žml. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės / Algimantas Miškinis. – Vilnius, 2005 – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 2,
p. 212-278
Henrikas Briedis. Senasis Dusetų herbas. Prieiga per internetą Žiūrėta 2015 04 11.