1967 m. vasario 25 d. Panevėžio dramos teatre buvo pastatytas spektaklis Friedricho Dürrenmatto dviejų dalių tragiška komedija „Fizikai“. Spektaklio režisierius – Juozas Miltinis, dailininkas – Mečislovas Bulaka, žiūrovui pažįstamas dar nuo spektaklio „Komivojažieriaus mirtis“ pastatymo 1958 m. „Fizikai“ gyvavo iki 1970 metų pradžios (1970 m. kovo 29 d. žiūrovams parodytas paskutinį kartą). Per trejus metus jis buvo suvaidintas 42 kartus. Šis spektaklis, kaip ir daugelis kitų Miltinio pastatymų, susilaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų dėmesio: kaip vėliau „Panevėžio tiesoje“ (1967 m. kovo 26 d.)  rašė P. Vaisbergas: „… lengviau bibliniam kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, nei žiūrovui patekti į Fizikų spektaklį“.

Spektaklio „Fizikai“ (rež. J. Miltinis) programa. 1967 m.

Spektaklio premjeros dieną buvo užimti 22 aktoriai:

Eugenija Šulgaitė, Henrika Hokušaitė – Daktarė Matilda fon Cand, gydytoja psichiatrė
Romualda Mikalauskaitė – Marta Bol, vyresnioji sesuo
Dalia Melėnaitė, Danutė Vidugirytė – Monika Štetler, medicinos sesuo
Kazimieras Vitkus – Uvė Ziversas, vyresnysis sanitaras
R. Kudokas (studijos auklėtinis) – Makarturas, sanitaras
Algimantas Masiulis – Murilis, sanitaras
Bronius Babkauskas – Herbertas Georgas Boitleris, pramintas Niutonu, pacientas
Gediminas Karka – Ernstas Heinrichas Ernestis, pramintas Einšteinu, pacientas
Donatas Banionis – Johanas Vilhelmas Mebijus, pacientas
Stepas Kosmauskas – Oskaras Rozė, misionierius
Regina Zdanavičiūtė – Lina Rozė, jo žmona
Petras Kežys, Vidmantas Bartusevičius, Regimantas Petrusevičius – Adolfas Fridrichas Vilfridas Kasparas, Jorgas Lukas, jų vaikai
Vaclovas Blėdis – Richardas Fosas, policijos inspektorius
Romualdas Urvinis – Teismo gydytojas
Aurimas Babkauskas – Gulis, policininkas
Česlovas Pažemeckas – Blocheris, policininkas
Juozas Valužis, Enrikas Kačinskas – Policininkai

Per 1967-uosius metu buvo įvesti papildomai keturi aktoriai: Rudolfas Jansonas, Vidmantas Kereminas, Stasys Petronaitis ir Algirdas Paulavičius. Sekančiais metais spektaklio vaidmenų kūrėjų gretas papildė dar aštuoni jauni aktoriai: Benediktas Povilaitis, Saulius Varnas, Virgilijus Matula, Juozas Šabaniauskas, Vaclovas Šarauskas, Vytautas Miknius, Antanas Maciulevičius, Rimantas Pazikas. Toks gausus jaunų pradedančių aktorių įsiliejimas patvirtina režisieriaus Juozo Miltinio to meto nuostatą: „Pripažįstu jaunuosius už save vyresniais“.

Aktorių užimtumo spektaklyje „Fizikai“ dienoraštis. 1966-1970 m.

1967 m. sausio mėnesį Estijos Tartu miesto laikraštyje „Edasi“ buvo išspausdintas platus teatrologo E. Unto straipsnis apie Panevėžio dramos teatrą ir jo vyr. režisierių Juozą Miltinį. Teatrologas lankėsi Panevėžyje su grupe estų žiūrovų ir savo straipsnyje vėliau aprašė įspūdžius, apsilankius Panevėžyje, spektakliuose „Heda Gabler“ (1957 m.) ir  „Lauke už durų“ (1966 m.) bei susitikus su Juozu Miltiniu, talentingu menininku ir žmogumi. Neliko nepastebėtas ir naujas, jau pradėtas, Miltinio pastatymas – Friedricho Dürrenmatto „Fizikai“.

Friedricho Dürrenmatto pjesės „Fizikai“ siužetą primins P. Vaisbergo straipsnis „Fizikai“, išspausdintas 1967 m. kovo 26 d. „Panevėžio tiesoje“:

„…Užsidega šviesos scenoje, ir mes tampame liudininkais šiurpios dramos, ką tik įvykusios viename beprotnamyje. Kartu su policijos inspektoriumi (V. Blėdis), apklausinėjančiu liudininkus, sužinome keistą žmogžudystės istoriją: per trumpą laiką bepročiai, kurie laiko save didžiaisiais fizikais Niutonu (B. Babkauskas) ir Einšteinu (G. Karka), pasmaugė juos slaugiusias medicinos seseris. Tai įvykdavo tuo metu, kai aukos prisipažindavo mylį savo pacientus. „Puiki pradžia detektyviniam veikalui!“ – sušuks naivus žiūrovas. Ir lyg patvirtindamas jo spėjimą, trečiasis fizikas Mebijus (D. Banionis) pasmaugia medicinos seserį, kai toji atveria jam savo jausmus. Paskutinioji žmogžudystė išveda iš lygsvaros netgi gydytoją-psichiatrę fon Cand (E. Šulgaitė ir H. Hokušaitė), kuri pagaliau sutinka su policijos inspektoriaus reikalavimu pakeisti medicinos seseris sanitarais. Fizikams pradeda patarnauti trys milžiniško ūgio sanitarai – buvę Europos bokso čempionai. Ant durų ir langų atsiranda grotos. Ką gi, atrodytų logiškas įvykių rezultatas. O vis tik pastabus žiūrovas pradeda įtarti keistuolius žudikus…

…Pamatę grotas ir sustiprintą sargybą, fizikai atvirai atidengia kortas. Pasirodo, Mebijus savo noru atsižadėjo mokslininko karjeros, garbės, šeimos dėl to, kad jo atradimai fizikos srityje grėsė žmonijos pražūtimi. Tariamieji Niutonas ir Einšteinas pasirodė beesą priešingų valstybių žvalgybos agentai, kurie turėjo užduotį išvogti Mebijų ir jo atradimus. Nelaimingos medicinos seserys buvo pasmaugtos vien dėl to, kad jos galėjo atspėti jų paslaptį.

Mebijui pavyksta įtikinti žvalgybos agentus – tariamąjį Niutoną ir Einšteiną, jog jiems, vardan žmonijos labo, belieka pasmerkti save amžinam kalėjimui beprotnamyje…

Spektaklio finale pesimizmo nejuntama. Jis greičiau filosofiškai lyriškos, negu liūdnas. Niutono, Einšteino ir Mebijaus monologai priverčia žiūrovą susimąstyti, atveda prie vienintelės išeities – kovoti prieš bepročius, kurie ruošia žmonijos pražūtį…“