Prisiminkime panevėžietį dailininką Algirdą Grinių

2016 m. lapkričio 7 d. dailininkui Algirdui Griniui būtų sukakę 60 metų. Talentingas menininkas gyveno bohemiškai, sunkiai gebėdamas derinti gyvenimo rutiną su meile Kūrybai. Išėjo per anksti, palikęs daug savitų, spalvingų ir prasmingų darbų privačiose kolekcijose Lietuvoje ir už jos ribų.

Algirdas Grinius gimė 1956 m. lapkričio 7 d. Irkutsko srityje, tremtinių šeimoje. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Piešimo ir darbų fakultetą. Dirbo Panevėžio rajono Jotainių mokykloje, Panevėžio J. Miltinio vidurinėje mokykloje, bet pagrindinė jo veikla buvo kūryba, iš kurios pragyveno. Kai trūkdavo pinigų, su broliu Kostu remontuodavo butus.

Polinkis menui A. Griniui atėjo iš šeimos – jo senelis ir prosenelis garsėjo medžio dirbiniais, tėvas Kazimieras Grinius taip pat buvo dailininkas, Panevėžio tautodailininkų sąjungos narys. Nors jaunystėje Algirdas pats skambino gitara, grojo piešiančių studentų grupėje „Country punk“, didžiausia jo aistra buvo tapyba. Tapyti mokėsi iš savo tėvo ir iš mokytojo dailininko Kazimiero Naruševičiaus. Studijai patalpas nuomodavosi arba dirbo tėvų bute Panevėžyje, Tulpių gatvėje.

Išbandė įvairių tapybos technikų, bet įspūdingiausi jo kūriniai, tapyti aliejumi. „Grinia“ pasirašytose ir vitražus primenančiose drobėse galima įžvelgti ir pasakų herojus, ir literatūrinius veikėjus, ir jo paties gyvenimo prasmės paieškas.

Produktyviausi dailininkui buvo 1993–1996 metai, kuomet panevėžietį menininką pastebėjo kolekcininkų Diechtierowų šeima iš Vokietijos ir įsigijo nemažai jo tapytų paveikslų. Šios šeimos dėka sustiprėjęs finansiškai jis galėjo įgyvendinti daug naujų įdomių kūrybinių sumanymų.

Nuo 1983 m. A. Grinius dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Paminėtina personalinė paroda Panevėžio „Galerijoje XX“ (1986) ir grupinė paroda Vokietijoje Šlosgarteno galerijoje (1995) kartu su panevėžiečiais Romu Aleliūnu, Eugenijumi Čibinsku, Egidijumi Radvensku.

Dailininkas nebuvo visuomeniškas, tačiau jį pažinojusių atmintyje jis išliko linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras, lengvai bendraujantis ir turintis gerą humoro jausmą žmogus. Mirė Algirdas Grinius 2001 m. lapkričio 2 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Šilaičių kapinėse šalia tėvų.

Dėkojame dailininko bičiuliams, saugojimui bibliotekos rankraštyne perdavusiems keletą Algirdo Griniaus portretinių, parodų atidarymų, laisvalaikio momentų fotografijų bei 15-os jo darbų, šiuo metu puošiančių privačius interjerus, nuotraukų.

Daugiau apie A. Grinių skaitykite:
Januševičienė, Virginija. Gyvenime minimalistas, kūryboje – maksimalistas. Panevėžio rytas, 1993, spalio 23, p. 5–6.
Januševičienė, Virginija. Tapydamas jaučiuosi tarsi Havajuose. Panevėžio rytas, 1996, gegužės 2, p. 5.
Kmieliauskienė, Petronėlė. „Tapyba – ne darbas, bet gyvenimo stilius…“. Panevėžio balsas, 1996, gegužės 4, p. 4.
Uogintas, Arūnas. Nuo „Piešėjų dienų“ iki perfomanso mieste. Literatūra ir menas, 2008, vasario 28, nr. 3179.
Januševičienė, Virginija. Panevėžiečių menininkų paroda – Vokietijoje. Panevėžio rytas, 1995, vasario 28, p. 5.
Kudirkienė, Gailutė. Gyvenimo spalvos dailininkų akimis. Sekundė, 1999, spalio 15, p. 5.
Pajuodis, Alfridas. Algirdo Griniaus akvarelė. Panevėžio tiesa, 1983, liepos 16, p. 3.
Glodenienė, Limina. Dailininkas iš savo kūrybos veja santūrumą. Lietuvos rytas, 1996, balandžio 30, p. 35.
Vaičiūnienė, Rasa. Dailininką pakirto netikęs gyvenimo būdas. Panevėžio rytas. 2001, lapkričio 5, p. 3.
Uogintas, Arūnas. Algirdas Grinius. Iš kn. Menų universiteto fenomenas. Šiaulių universitetas, 2013, p. 209–210.