Vienatvėje, tyloj vaizdai mane aplanko,
Šešėliai tolimų, nuskridusių dienų,
Ir, išsiilgęs jų, aš tiesiu savo ranką –
Negrįš jie niekuomet, ir sieloj taip nyku.
O laikrodis ramiai sekundes vėl skaičiuoja –
Artyn, kaskart artyn gyvenimo riba,
Ir vėl matau tave, svajone tolimoji –
Tu kelrodė žvaigždė buvai man visada.

Morkūnas, Venantas. PAVB F135-54

Šiais metais minime pedagogo, publicisto, visuomenės veikėjo Venanto Morkūno 120-ąsias gimimo metines.

Venantas Morkūnas gimė 1899 m. gegužės 18 d. Maskvoje (Rusija), teisininko, kilusio iš Subačiaus, Kazimiero Morkūno ir iš to paties krašto kilusios dvarininkaitės Bronislavos Gižinskaitės šeimoje. V. Morkūnas baigė Maskvos Kreimano gimnaziją ir vieną aukštosios mokyklos kursą. 1918 metais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, V. Morkūnas su motina grįžo į Lietuvą. Pradžioje apsistojo Vilniuje, kur uždarbiavo privačiai mokydamas mokinius, vėliau dirbo buhalteriu Kretingoje, trumpai gyveno Utenoje. Galiausiai apsistojo Panevėžyje. 1921–1942 m. V. Morkūnas mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Dirbdamas studijavo Vilniaus universiteto Fizikos-chemijos fakultete, kurį 1940 m. baigė. Pradėjus veikti Panevėžio muilo fabrikui, V. Morkūnas daug prisidėjo kuriant įvairių muilo rūšių receptūras. Ypač populiarus buvo pagal jo receptūrą gaminamas muilas „Bitelė“. Tuo pačiu pavadinimu V. Morkūno laboratorijoje gamino avalynės kremą. Nuo 1942 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį V. Morkūnas dirbo fizikos ir chemijos mokytoju Panevėžio mergaičių gimnazijoje (vėliau 2-a vidurinė mokykla).

V. Morkūnas pradėjo rašyti dar paauglystėje. Tarpukario periodinėje spaudoje („Panevėžio balsas“, „Panevėžio garsas“, „Mūsų kraštas“) gausu jo pažintinio pobūdžio straipsnių, eilėraščių, kelionių aprašymų, vertimų. Kai kurie iš jų pasirašyti slapyvardžiais: „Bitelės“ laborantas, Bitelė, Laborantas, V. Dainauskas ir kt. V. Morkūno laboratorijoje sukurti gaminiai buvo reklamuojami ne tik Panevėžio krašto spaudoje, bet ir kitų Lietuvos regionų periodinėje spaudoje: laikraščiuose „Palanga“, „Suvalkietis“, „Verslas“, „Diena“, „Lietuvio žodis“, „Lietuvos žinios“, „Rytmetinės naujos žinios“ ir kt. Sovietmečiu V. Morkūnas rašė į vietinę ir šalies spaudą, domėjosi visuomeninio gyvenimo aktualijomis, dalyvavo Panevėžio lektorių draugijos veikloje.

Venantas Morkūnas mirė 1981 m. rugpjūčio 25 d. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomas V. Morkūno rankraščių fondas F135. V. Morkūno rankraštinį palikimą Bibliotekai 2009 m. dovanojo mokytojos Pranciškos Brazdžiūtės dukterėčia dailininkė Adelė Brazdžiūtė. Fondą sudaro 67 saugojimo vienetai, kurių chronologinės ribos 1914–1975 m. Fonde saugoma V. Morkūno eiliuota kūryba, atsiminimai apie gyvenimą Maskvoje, kelionių atsiminimai, prisiminimai apie tėvus Kazimierą Morkūną ir Bronislavą Gižinskaitę, motinos brolį kunigą Leonardą Gižinską, senelį, dvarininką Leonardą Gižinską, atsiminimai apie Panevėžio valstybinės gimnazijos direktorius Joną Yčą, Julijoną Lindę-Dobilą, kalbininką Leoną Kuodį ir kitus žymius panevėžiečius, taip pat V. Morkūno straipsnių, spausdintų tarpukario periodinėje spaudoje, iškarpų rinkinys. Fotografijų, atsiminimų apie V. Morkūną yra ir kitų asmenų fonduose: Irenos Rudzinskienės fonde F 170, Elenos Gabulaitės fonde F9, Leono Kuodžio fonde F58 ir kt.

---

Iš Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos absolventės, žurnalistės, publicistės Jūros Marijos Baužytės atsiminimų

Pakėlęs ant kaktos akinius, mokytojas peržvelgdavo klasę, tarsi ieškodamas įkvėpimo mūsų veiduose ir prisiartindavo prie lentos. Jis aiškindavo mums chemiją, lengvai lentoje vingiuodamas raides ir skaičius. Jos liete liejosi iš po pirštų. Atrodydavo, kad mokytojas pats kurdavo formules.

Iš tiesų, jis nebuvo vien pedagogas. Pas jokį kitą mokytoją man neteko matyti tokios laboratorijos, kokią turėjo mūsų chemikas. Visas pirmasis jo namelio aukštas buvo kimšte prikimštas įvairių kolbų, mėgintuvėlių, prikarstytas laidų ir pristatytas spalvotų chemikalų buteliukų. Metų metais jis darydavo bandymus, apie kuriuos vėliau mums pasakodavo, arba juos aprašęs, kažkur išsiųsdavo. Formulės, bandymai, kuriuos mums demonstruodavo klasėje, jam buvo gražiausia simfonija. Tik, deja, kai kurioms mūsų taip neatrodė. Ir ne todėl, kad mokytojas nemokėjo suprantamai išaiškinti chemijos paslapčių. Anaiptol.

Kiekvienam žmogui, o ypač paauglystės amžiuje, būdinga ieškoti lengvesnių kelių. To ieškojome ir mes. Tokį „lengvesnį“ taką įžiūrėti netrukome. Prie bandymų mokslinių problemų susikaupęs mokytojas ne visada pastebėdavo mūsų išdaigas.

Būdavo dienų, kada įkliūdavome. Tada mokytojo veidas apsiniaukdavo ir dienyne susiraitydavo dvejetukas. Bet mes imdavome prašyti, maldauti, įtikinėti mokytoją, jog tai, kad draugė ėjo atsakinėti su špargalka, yra tik atsitiktinumas. Šiaip ji labai darbšti, tik apie chemiją ir tesvajojanti. Kurį laiką svyravęs, peržvelgęs mus, mokytojas staiga nusišypsodavo ir, išgirdęs pažadą „Mokysimės!“, dvejetą ištaisydavo į klaustuką. <….> Atėjo diena, kai turėjom laikyti paskutinį chemijos egzaminą. Tik vienas mokytojas vylėsi, kad viskas eis sėkmingai. Jis buvo įsitikinęs, kad mes mokame chemiją. Silpnesnės mokinės suko galvą: ką daryti? Ir kitos išeities nerado, kaip eiti apgaudinėjimo keliu. Deja, suklupo. Egzaminų komisijos nariai anuliavo egzaminą. Sekantį rytą teko iš naujo perlaikyti. Nejauku buvo žiūrėti į mūsų išbalusius, nerimastingus veidus. Daugelį mergaičių vos vos „ištraukė“ iki trejetų.

Nuo tos dienos praėjo daug metų. Kitos jau ir neprisimena to sunkaus egzamino. Bet jo neužmiršo merginos, turėjusios atsisakyti jas viliojusios specialybės vien dėl to, kad silpnai mokėjo chemiją. Jos ir šiandien dirba ne visai mėgstamą darbą ir skaudžiai moka už savo lengvapėdiškumą.

Kuo toliau slenka metai, tuo didesnė atrodo kaltė, tuo aštresnis skausmas dėl to, kad taip žiauriai išnaudojome kito žmogaus pasitikėjimą, jo lengvai pažeidžiamą širdį. Kaip šiandien matau po chemijos egzamino staiga pasenusį chemiko veidą, atloštą nuvargusią galvą. Mokytojo akyse buvo tiek liūdesio, tiek skausmo dėl patirto nusivylimo. Mes pasirodėme žymiai blogesnės, negu jis tikėjosi, pasirodėme nevertos to, ką jis nesigailėdamas atidavė mums.

Baužytė, Jūra. Ar nežudai gėrio?: [straipsnio ištrauka] // Tiesa. 1970, rugpj. 30, p. 4.

---

Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos absolvento, rašytojo, literatūros tyrinėtojo, vertėjo Rapolo Šaltenio atsiminimų

Mūsų auklėtojas buvo fizikos ir chemijos mokytojas Venantas Morkūnas, flegmatiškas, nuoširdus, švelnus žmogus. Dažniausiai apsivikęs tuo pačiu studentišku švarku, tik be apykaklės antsiuvų ir blizgančių sagų. Jis mūsų „neauklėjo“, kaip dabar: neskaitė paskaitėlių, nerengė auklėjimo valandėlių, tik surašydavo trimestro pažymius dienynus. Jis mus auklėjo nejučiom: pertraukų metu vis užsukdamas į mūsų klasę ir šnekteldamas su mokiniais, pajuokaudamas. Savo dalykus jis dėstė „nesikarščiuodamas“ kaip Sokolovas, dėl to nuobodokai, nors turėjo savo atskirą kabinetą su daugybe mokslo priemonių. Ką jis bedarydavo, ar fizikos, ar chemijos bandymus, ar ką demonstruodavo, lyg atsiprašinėdamas murmtelėdavo: „Nieko ypatingo čia nėra“. VII klasėje turėjome tik vieną savaitinę pamoką, tai būdavo, kartais mokytojas siunčia kurį mokinį į vaistinę nupirkti kokių nors bandymams chemikalų. Kol mokinys suvaikščiodavo, praeidavo ir pusė pamokos. <…> Po daugelio metų laikraščiuose pasirodė skelbimai, kad Panevėžyje gaminamas aukščiausios rūšies vaksas „Bitelė“; visi turį jį vartoti, nes jis gaminamas pagal naujausius chemijos išradimus. Sužinojau, kad ta „Bitelė“ – tai mūsų pensijon išėjusio auklėtojo gamyba. Jo batų tepalo fabrike tebuvo viso labo tik du darbininkai: jis ir motina. Sutiktas gyrėsi, kad jo „Bitelė“ – didelis chemijos išradimas, tiuk mūsų pramonės ministerija jo neįvertinanti ir neišduodanti jam patento. Gimtajame krašte pranašu nebūsi!

Tai kas, kad mūsų gerasis auklėtojas nebuvo įvertintas kaip poetas ir kaip mokslininkas išradėjas: jis nuolat triūsė kaip pilka bitelė, nesiskųsdamas, nedejuodamas dėl nesėkmių. Kažin, ar tik ne Bitės-Petkevičaitės gyvenimas ir darbas įkvėpė jį savo „fabriką“ pavadinti „Bitelės“ vardu, mielos kolegės ir rašytojos garbei.

Šaltenis, Rapolas. Mokytojai, artistai ir poetai // Jau skleidės burės. Kaunas, 1991, p. 144–150.

Galerijoje – fotografijos iš Venanto Morkūno fondo F135, Elenos Gabulaitės fondo F9, Leono Kuodžio fondo F58, Laimos Rapšytės fondo F70, Stasės Mikeliūnienės fondo F137; V. Morkūno straipsniai, kūryba, V. Morkūno laboratorijos „Bitelė“ gaminių reklama ir atsiliepimai, spausdinti tarpukario „Panevėžio balse“.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkė