Šiais metais minime žurnalistės, rašytojos, vertėjos Liūnės Janušytės 110-ąsias gimimo metines.

Liūnė Janušytė (tikr. vardas Liucija) gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Felikso ir Sofijos Janušių šeimoje Kretingoje. Mokėsi Kretingos progimnazijoje, vėliau Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Baigusi gimnaziją, studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Dirbo dienraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje. 1936–1940 m. kaip žurnalistė keliavo po užsienį, ilgesnį laiką gyveno Paryžiuje. 1940–1941 m. bendradarbiavo „Šluotos“ žurnale, 1945–1946 m. dirbo „Tiesos“ redakcijoje. Pokario metais L. Janušytė kurį laiką gyveno Panevėžyje, bendravo su teatro aktoriais, su režisieriumi J. Miltiniu, kurį pažinojo iš Paryžiaus laikų. 1949 m. sausio mėn. L. Janušytė trumpam buvo ištekėjusi už J. Miltinio. Prie „Panevėžio tiesos“ redakcijos L. Janušytė subūrė jaunuosius miesto literatus, negailėdavo jiems patarimų, padrąsinimų.

Rašyti satyrinius vaizdelius L. Janušytė pradėjo dar besimokydama gimnazijoje, direktoriaus Prano Mašioto paraginta. Jaunoji feljetonistė bendradarbiavo įvairiuose to meto Kauno laikraščiuose ir žurnaluose, spausdino feljetonus ir humoreskas Marso, Žemaičiokės, L. Oginskaitės, Gagrio, Ytės, Tetos Liūnės ir kt. slapyvardžiais. Išleido feljetonų rinkinius „Ant ko ir pasirašau…“ (1935), „Važiuojam!“ (1936), „Iki pasimatymo“ (1964), „Taškai ir daugtaškiai“ (1979), romaną „Korektūros klaida“ (1938), apysakas vaikams: „Pirmosios dienos“ (1948), „Žalioji šeima“ (1950), muzikinę pjesę „Mes ne du ne trys“(1951). Su J. Mackoniu parašė libretą operetei „Auksinės marios“ (pastatyta 1955). Išvertė A. Fadejevo, I. Ilfo, E. Petrovo, M. Larnio, P. Mirno kūrinių. Už valdžios žmonių įžeidinėjimą savo kūriniuose L. Janušytė buvo pašalinta iš Lietuvos rašytojų draugijos ir žurnalistų sąjungos.

L. Janušytė mirė 1965 m. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomas Liūnės Janušytės fondas F61 (46 saugojimo vienetai, chronologinės ribos 1914–1997). Fonde saugomi L. Janušytės laiškai, adresuoti aktorei Reginai Zdanavičiūtei, aktoriui ir režisieriui Aleksandrui Kernagiui ir kt. asmenims; Irenos Aleknienės, aktorės Eugenijos Šulgaitės atsiminimai apie L. Janušytę; L. Janušytės ir jos artimųjų fotografijos, L. Janušytės sesers Felicijos Janušytės fotografijų albumas. Dalis Liūnės Janušytės fondo F61 fotografijų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

---

Iš žurnalisto Antano Šimkūno atsiminimų apie Liūnę Janušytę

Nors ir trumpai, tačiau įspūdingai teko bendrauti su rašytoja Liūne Janušyte. Su ja susipažinau 1964 m. pavasarį, kai ji gyveno pas savo seserį Kranto g. name Nr. 3. Nutarėme ją įtraukti į literatų sekcijos veiklą. Sutarėme pirmiausia parengti apie ją straipsnį. Nuėjome pas ją su fotografu Simu Grigulevičiumi. Radome seno namo verandoje prie rašomosios mašinėlės. Sakė verčianti V. Tebekeliano knygą „Granitas netirpsta“ ir planuojanti rašyti romaną iš jaunimo gyvenimo. Liepos mėnesį „Panevėžio tiesoje“ pasirodė mano straipsnis apie Liūnę Janušytę su Simo Grigulevičiaus nuotrauka. Taip užsimezgė mūsų bendradarbiavimas. Rašytoja sakė norinti visam laikui apsigyventi Panevėžyje, tame Kranto gatvės name, tačiau negalinti iškrapštyti ten gyvenančios Zuzanos Grinytės. Prašė mūsų pagalbos, tačiau niekuo padėti negalėjo net aukštesnės instancijos. <…> Vieną dieną užėjau pas rašytoją ir pasidejavau, kad mane atleido iš „Panevėžio tiesos“ kultūros skyriaus vedėjo pareigų už tai, kad per motinos laidotuves buvau bažnyčioje, be to, išsiaiškino, kad esu kilęs iš buožių šeimos. Ji labai nusiminė. „Va, – sakė, – suradau prietėlių ir netenku jo“.

Kai 1964 m. rugpjūčio pradžioje užėjau atsisveikinti ir pasakiau, kad pažįstami kolegos pasiūlė darbą Lietuvos radijuje, Liūnė Janušytė paklausė, ar aš turėsiu kur gyventi. Atsakiau, jog ne, bandysiu prisiglausti pas pažįstamus. Tuomet ji pasakė: „Va, raktai, gali laikinai gyventi mano bute“.

Atvažiavęs į Vilnių, pirmiausia senamiestyje susiradau tą labdaringąjį prieglobstį, o jis, pasirodo, beesąs Labdarių g. Nr. 5, bt. 5. Tai buvo dviejų nedidelių kambarių butelis, su kukliais būtiniausiais baldais, sename, apleistame name, kurį rašytoja vadino urvu. <…> Rudeniop rašytoja atvažiavo į Vilnių tvarkyti kažkokių reikalų ir pasakė, jog Panevėžyje kurtis neketina. <…> Retkarčiais užbėgdavau pas Liūnę Janušytę, rasdavau ją su dainų tekstų kūrėju Antanu Saulynu, dažnai prie vyno butelio aptarinėjančius kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo įvykius. Nesigilindavau į tą jų bohemišką gyvenimą. Ką nors rimto rašyti ji jau nebeturėjo jėgų ir noro. 1965 m. pavasarį sužinojau, kad Liūnė Janušytė atsidūrė ligoninėje. Kai ją aplankiau, labai apsidžiaugė, klausinėjo, kaip man sekasi, apie savo bėdas pasakoti nenorėjo. Ligoninėje jai buvo amputuota koja. Galop 1965 m. gegužės 6 dieną ją liga visai pakirto.

Teko girdėti, kad daugelio linksmų feljetonų ir satyrinių romanų autorė Liūnė Janušytė jaunystėje buvo gana entuziastinga, linksma, turėjo gausybę draugų. Tačiau paskutiniaisiais gyvenimo metais ji buvo vieniša, daug kuo nusivylusi, labai jautriai reagavo į kiekvieną ją šokiruojantį įvykį ar faktą. Tačiau jos geranoriškumas, noras padėti savo artimiesiems ir pažįstamiems liejosi per kraštus.

Šimkūnas, Antanas. Panevėžys priglaudžia, režimas atstumia: [atsiminimai]. Vilnius. 2010 m. PAVB F142-3

---

Galerijoje – fotografijos iš Liūnės Janušytės fondo F61 bei Bibliotekos fonduose saugomų Liūnės Janušytės knygų viršelių vaizdai.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė 
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius