Marija Geigaitė (vėliau Putramentienė-Giedraitienė) gimė 1890 m. kovo 22 d. ūkininkų Adomo ir Aurelijos Geigų šeimoje Vaivadų kaime (Panevėžio r.). 1900–1908 m. mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, kurią baigė sidabro medaliu. 1908–1914 m. mokslus tęsė Sankt Peterburgo aukštuosiuose Bestuževo kursuose, Istorijos-filologijos fakultete. 1912 m. Sankt Peterburge susituokė su Geležinkelių instituto studentu Juliumi Putramentu. Vyras, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas ir žuvo fronte. 1914 metais, įgijusi aukštojo mokslo diplomą, Marija grįžo į tėviškę. Kurį laiką vertėsi privačiomis pamokomis. 1915 m. spalio 1 d. „Saulės“ švietimo draugijos narių – Panevėžio skyriaus pirmininko kunigo Juozapo Stakausko, studento Kazimiero Bizausko, Marijos Putramentienės ir kitų asmenų iniciatyva Panevėžyje pradėjo veikti lietuviška gimnazija, kuriai 1915–1918 m. vadovavo Marija Putramentienė. 1918 m. gimnazijos vairą perėmė Juozas Balčikonis. Iki 1932 m. (su nedidele pertrauka) Marija Putramentienė-Giedraitienė buvo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms, moksleiviams dėstė istoriją, prancūzų, lotynų kalbas. 1920 m. ištekėjo už karininko Leonardo Giedraičio. 1922 m. gimė dukra Aldona. 1932 metais, atidarius Panevėžio mergaičių gimnaziją, Marija Giedraitienė buvo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, o nuo 1935 m. iki 1940 m. sovietinės okupacijos – gimnazijos direktorė. 1940–1957 m. Marija Giedraitienė mokytojavo Vilniaus, Šiaulių, Kauno mokyklose. 1957 m. išėjo į užtarnautą poilsį.

Už nuopelnus kuriant lietuvišką gimnaziją, aktyvią pedagoginę veiklą, Marija Giedraitienė apdovanota „10 metų Lietuvos nepriklausomybės“ medaliu (1928), „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu“ (1930). Sovietmečiu Marijos Giedraitienės nuopelnai švietimui buvo pamiršti.

Marija Giedraitienė mirė 1980 m. birželio 24 d. Palaidota Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos kiemelyje 2014 m. atidengtas bareljefas pedagogei Marijai Putramentienei-Giedraitienei atminti (skulpt. V. Tallat-Kelpša).

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomas Marijos Giedraitienės fondas F106, kurį 2003 m. bibliotekai dovanojo M. Giedraitienės dukra Aldona Giedraitytė-Drupienė. Fonde saugomi M. Giedraitienės asmens, mokslo, tarnybinės veiklos dokumentai, buvusių Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivių atsiminimai apie M. Giedraitienę, kraštotyrininkės G. Petkevičienės surinkta medžiaga apie Adomo ir Aurelijos Geigų šeimą, E. Kiznevičiūtės-Melaikienės atsiminimai apie M. Giedraitienės motinos Aurelijos Kiznevičiūtės-Geigienės artimuosius, M. Giedraitienės ir jos šeimos narių fotografijos ir kiti dokumentai.

---

Iš Panevėžio mergaičių gimnazijos 1940 m. absolventės, Marijos Giedraitienės dukters Aldonos Giedraitytės-Drupienės atsiminimų:

…1935 m. mama buvo paskirta [Panevėžio] mergaičių gimnazijos direktore. Ji buvo pirmoji moteris direktorė nepriklausomoje Lietuvoje. Kadangi labai mylėjo gamtą, pradėjo rūpintis gražesniu gimnazijos teritorijos sutvarkymu. Savo lėšomis Berlyne užsakė parengti aplinkos sutvarkymo projektus ir pagal labiausiai jai patikusį buvo suplanuoti rožynai, gėlynai, vejos ir vieta mergaitėms sportuoti. Tokia iniciatyva užsitraukė Panevėžio ponų nemalonę: kam kreipėsi į Berlyno landšaftininkus, o ne į vietinius specialistus. <…> Mama mėgo tvarką. Buvo nutarta, kad prie žieminės uniformos gimnazistės turi dėvėti tik juodas kojines. Ir to buvo reikalaujama laikytis. (Todėl kitų gimnazijų mokinės mus vadindavo „juodų kojinių gvardija“). Man mokslo metų laikotarpiu buvo leidžiama dėvėti tik uniformą: vieną gimnazijoje, kitą namuose. Besimokant gimnazijoje, buvo įvesta vasarinė uniforma, kurios mes, gimnazistės, labai nemėgome, ypač kepurės. Kartą ėjau su mama Respublikos gatve neužsidėjusi tos kepurės. Eidamos sutikome kelias moksleives. Jos, pasisveikinusios su mama ir manimi, mus pralenkė ir visos kaip viena nusiėmė kepures. Mama man tada pasakė, kad aš „gadinu jai visą tvarką“. Apskritai, ji su manimi elgėsi griežtai, jei vieną kartą pasakė „ne“, tai ir buvo „ne“, jokie prašymai nepadėdavo. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, mes su mama iš Panevėžio persikėlėme gyventi į Kauną. Aš pradėjau studijuoti Medicinos institute, o mama tęsė mokytojos darbą. Tiesa, ji jau atsisakė dėstyti istorijos mokslą ir pradėjo mokyti vaikus rusų kalbos. Savo darbą ji labai mylėjo ir nuoširdžiai dirbo. Tačiau tarybinei valdžiai neįtiko. 1949 m. kovo 19 d. ir tų pačių metų balandžio 20 d. „Tarybų Lietuvos“ 65-ame ir 92-ame numeriuose pasirodė beveik identiški straipsniai, kur buvo rašoma: „Mūsų tarybinių mokyklų mokytojams turi būti aišku, kad kokį dalyką bedėstytų, viskas turi prisidėti prie mokinių auklėjimo tarybinio patriotizmo dvasia. Tarybinėse mokyklose negalima dėstyti apolitiškai. Yra mokytojų, neatsikračiusių religinių prietarų, dėstančių apolitiškai, žemame lygyje, kaip mokytojas Ragelis, Petraitytė, Giedraitienė ir kiti“. Bėgant metams aš pradėjau įkalbinėti, kad mama nebedirbtų ir išeitų į pensiją. Pasidavusi mano įkalbinėjimams, ji savo prašymu buvo atleista iš darbo nuo 1957 m. rugsėjo 1 d.

2005 m. PAVB F106-81

---

Iš Panevėžio mergaičių gimnazijos 1937 m. absolventės Elenos Gabulaitės atsiminimų:

Kaip nepaminėti geru žodžiu direktorės Marijos Giedraitienės! Gaila, kad ji man, kaip ir S. Nėris, nedėstė. Klasės draugės pasakojo, kad direktorė anksčiau joms dėstė istoriją. Ji buvo tikra direktorė. Paprasta, draugiška, atviros šypsenos, bet ir mokėjo išlaikyti tam tikrą atstumą. Tą jautė ir mokiniai, ir mokytojai. Kartą pertraukos metu ji užkalbino mane, prilipusią prie sienos ties klasės durimis, klausdama, kaip patinka naujoje mokykloje, ar jau pripratau. Labai stebėjausi direktorės dėmesiu man. Ir kaip ji gali domėtis atskira nepažįstama mokine! Žinoma, nesupratau, kad naujų mokinių veidus jai atskirti nebuvo sunku. Po skelbimais direktorės parašą pamatysi iš tolo: rašysena stambi, aiškiai išskaitoma pavardė – M. Giedraitienė. Ir apranga, ir laikysena, ir korektiškumas, ir draugiška šypsena – viskas joje derinosi. <…> Josios vyras buvo kariškis, rodos, pulkininkas. Kokiose iškilmėse jis visada lydėdavo respublikos prezidentą A. Smetoną (matydavom žurnalų nuotraukose ar kino kronikose). Vyresnieji panevėžiečiai mūsų direktorę prisimindavo ne kaip Giedraitienę, o kaip Putramentienę. Likusi našlė, ištekėjo už Giedraičio. Porą klasių žemiau mokėsi ir direktorės duktė Aldona Giedraitytė. Klasės saviveiklos vakarėlyje viena moksleivė skambino pianinu. Buvo kažkoks sunkesnis muzikinis etiudas. Nebaigusi skambinti, paraudusi nubėgo nuo pianino. Mes jai sakėm, kad ji be reikalo pasirodė suklydusi. Josios klaidos nei mokytojai, nei mokiniai, tikriausiai, nebūtų pastebėję. Nebent jau viena direktorė Giedraitienė…

1984 m. PAVB F9-62

---

Iš Panevėžio mergaičių gimnazijos 1940 m. absolventės Janinos Klastauskaitės atsiminimų:

…Gimnazijai vadovavo nuostabiai rami, elegantiška, ori dama – ponia Giedraitienė. Nors ji buvo griežta ir labai reikli, tačiau niekas niekada nebuvo matęs jos supykusios, kalbančios pakeltu tonu. Užtekdavo vieno ramaus direktorės žvilgsnio, kad išdykavimai nurimtų. Kiekviename žingsnyje merginoms buvo skiepijama aukšta kultūra, griežta drausmė. Mūsų gimnazija prilygo aukštos klasės merginų pensijonui. <…> Direktorė labai mylėjo gėles ir ne kartą teko matyti vakarais ją vaikščiojančią gimnazijos kieme tarp savo prižiūrimų gėlynų. Labai tvarkingi ir švarūs gimnazijos rūmai su juos supančiais gėlynais sudarė bendrą visumą, teikiančią estetinį pasigėrėjimą kiekvienam čia apsilankiusiam. Visur buvo juntama nenuilstanti direktorės priežiūra.

 1995 m. PAVB F106-13

---

Kviečiame domėtis.

Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomų Marijos Giedraitienės fondo F106, Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondo F92, Elenos Gabulaitės fondo F9, Pavienių rankraščių fondo F8.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius