Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kraštotyrininkai stengiasi ieškoti ir kaupti savo krašto istorijos rankraštinį palikimą. Nors yra nurodyta kaupimo pradžia 1991 metai, bet tai data, kada buvo įkurtas oficialus bibliotekos padalinys. O krašto istorijos faktų buvo galima užtikti įvairiose knygose, periodikoje, kituose šaltiniuose. Bibliotekininkai jau turėjo orientyrus, ne tik spausdintam kraštotyriniam palikimui, bet ir pradėti paieškas rankraštiniams dokumentams.

Po Nepriklausomybės paskelbimo atsivėrė nauja darbo sritis. Jo iniciatorė – bibliotekos darbuotoja Elvyra Pažemeckaitė. Rankraštynui pradžią davė muziko Mykolo Karkos, poetės Elenos Mezginaitės, aktoriaus Vaclovo Blėdžio, literatės Irenos Aleknienės, gydytojos Irenos Didžiulytės-Jurevičienės šeimos egodokumentai. Toliau prasidėjo intensyvesnės rankraščių, senųjų fotografijų paieškos, palaikyti glaudūs ryšiai su žymiais miesto kraštotyrininkais, istorikais. Įdomios ir netikėtos kai kurių rankraštinių archyvų įsigijimo istorijos.

Mažai žinių turėjom apie Panevėžio bibliotekos įkūrėją Elžbietą Jodinskaitę. Apie 1996 metus, ruošiantis bibliotekos 75-mečio jubiliejui, Juozo Balčikonio gimnazijoje lankėsi buvęs mokinys Augustinas Bernadišius. Šiek tiek žinojom, kad jis tarpukary buvo bibliotekos skaitytojas ir pažįstamas su bibliotekos įkūrėja Elžbieta Jodinskaite. Susitikime užsimezgė pažintis ir jis patarė prašyti prisiminimų Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės, nes jos tėvai gydytojas prof. Mykolas Marcinkevičius ir Ona Marcinkevičienė artimai bendravo su bibliotekos vedėja Jodinskaite. Gavus adresą, į Vilnių išskrido laiškas gydytojai Almonijai Bernadišienei su prašymu parašyti atsiminimus apie E. Jodinskaitę. Gavus išsamų atsakymą net teiravausi, ar ji ne istorikė. Prasidėjusi pažintis tęsėsi beveik 20 metų. Ji parašė ne tik prisiminimus apie E. Jodinskaitę, bet ir apie tarpukario Panevėžį ir panevėžiečius. Nors gydytoja buvo garbingo amžiaus, bet geros atminties. Net telefoninio pokalbio metu ji vedžiojo po Kranto, Vasario 16-osios, Respublikos gatves, minėjo to laikmečio pastatus, gyventojus ir veikusias parduotuves. Daug epizodų sužinojome apie tėvo, gydytojo  prof. Mykolo Marcinkevičiaus veiklą Panevėžyje. Ponia Almonija bibliotekai padovanojo tarpukario Panevėžio ligoninės veiklos albumą, išleistą 1933 metais. Jos iniciatyva atsiminimus apie biblioteką ir jos vedėją E. Jodinskaitę užrašė ir A. Bernadišienės vyro Vlado Bernadišiaus brolis Augustinas Bernadišius. Gaila, kad ištikus insultui, A. Bernadišienei labai susilpnėjo atmintis ir jos neatgavusi 2017 metais mirė.

Nemažai buvo spausdinta apie buvusią Panevėžio mergaičių gimnazijos direktorę Mariją Geigaitę-Putramentiene-Giedraitienę. Norėjosi gauti atsiminimų iš jos artimųjų – dukters Aldonos Giedraitytės-Drupienės. Iš gydytojos Irenos Didžiulytės-Jurevičienės sužinojome buvusios klasės draugės, gydytojos chirurgės Aldonos Giedraitytės-Drupienės adresą. Su gydytoja A. Drupiene susitikom Kaune. Ji noriai pasakojo apie motiną, nelengvus gyvenimo metus po 1940-ųjų metų, perdavė kai kuriuos retus dokumentus, fotografijas, užrašė išsamius atsiminimus apie motiną. Taip gimė M. Giedraitienės rankraščių fondas. Šiame fonde saugomi ir klasės draugės, ateitininkės J. Klastauskaitės prisiminimai apie tarpukario metų  Panevėžio mergaičių gimnaziją.

Mirus mokytojai, kraštotyrininkei, buvusiai Panevėžio mokytojų seminarijos mokinei Emilijai Šukytei-Juzulėnienei, susisiekėm su mokytojos dukra gydytoja Irena Juzulėnaite-Tamošiūniene ir ji noriai sutiko atidaryti motinos rankraštinio palikimo skrynią. Ponia Irena dalinosi prisiminimais apie šeimą, giminę, motiną. Kartu sėdėdamos peržiūrėjome ir atrinkome gausius motinos rankraščius, Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentus, dienoraščius, prisiminimus, fotografijas. Juos Irena Tamošiūnienė dovanojo bibliotekai, žinodama, kad biblioteka – saugiausia vieta motinos palikimui.

Nedrąsu buvo kreiptis į mokytojo, kraštotyrininko, aktyvaus bibliotekos skaitytojo Stasio Juodikio sūnų – statybos inžinierių, visuomenininką Stasį Juodikį – ir prašyti perduoti bibliotekai tėvo, buvusio veiklaus Panevėžio krašto šviesuolio rankraščių, dokumentų, laiškų, prisiminimų. Mokytojas Stasys Juodikis glaudžius ryšius palaikė su klasės ir suolo draugu, diplomatu Stasiu Bačkiu. Biblioteka praturtėjo užrašytais prisiminimais, S. Bačkio laiškais, tarpukario metų nuotraukomis.

Su muziku, operetės įkūrėju Panevėžyje, kompozitoriumi Mykolu Karka, aktoriumi Gediminu Karka ir aktore Eugenija Šulgaite-Karkiene buvome seni pažįstami. Tai buvo nuostabūs bibliotekos draugai. Po veiklaus kultūros darbuotojo Mykolo Karkos mirties viena pirmųjų didžiausią dalį jo rankraštinio palikimo, unikalių dokumentų, gausios apimties susirašinėjimo, retų fotografijų E. Šulgaitė perdavė bibliotekai.

Vienišiaus mokytojo Leono Kuodžio biblioteką, rankraščius, eilėraščius, laiškus, fotografijas paveldėjo ir išsaugojo buvusi bibliotekos direktorė Kotryna Dičkienė. Rankraščiai buvo sudėti didžiuliame, odiniame mokytojo L. Kuodžio portfelyje, kurį jis nešiojosi su knygomis, vadovėliais, kai dirbo mokytoju Panevėžyje. Portfelis mokytojui, kalbininkui tarnavo iki gyvenimo pabaigos. Kol buvo sveikas, nuolat lankydavosi bibliotekoje, redaguodavo direktorės rašytas ataskaitas, raštus. Daug nusipelnęs kaip kraštotyrininkas, kalbininkas, prisidėjęs prie Didžiojo lietuvių kalbos žodyno leidimo. Ilgiausiai gyvenęs ir dirbęs Panevėžyje, čia 1975 metais ir palaidotas. Su garsiuoju portfeliu Kotryna Dičkienė atgabeno į biblioteką Leono Kuodžio išsaugotą turtą.

Panevėžio savivaldybės biblioteka sumanė surinkti atsiminimus apie Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką ir išleisti rinkinį. Atsiminimus surinko ir knygą sudarė bibliotekos darbuotoja Regina Mazurienė. Po knygos išleidimo paruošiamąją medžiagą ir leidimui paruoštą korektūrą perdavė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai.

Įdomi, netikėta fizikos ir chemijos mokytojo Venanto Morkūno rankraščių archyvo įsigijimo istorija. V. Morkūno name butą nuomojo taip pat chemijos mokytoja Pranciška Brazdžiūtė. Ji labai vertino, gerbė, rūpinosi kolega ir namo šeimininku. Pas P. Brazdžiūtę buvo prisiglaudusios mokinės, sesers dukros. Jos žinojo, kad tetai V. Morkūnas buvo labai artimas ir brangus žmogus. Po P. Brazdžiūtės ir V. Morkūno mirties P. Brazdžiūtės išsaugotus V. Morkūno rankraščius, kitus dokumentus paveldėjo vienintelės giminaitės – Pranciškos Brazdžiūtės dukterėčios.

2009 m. artimųjų ir kelių mokytojų ratelyje buvo paminėtos V. Morkūno 110-osios gimimo metinės, kuriose teko dalyvauti ir buvusiai mokinei, bibliotekos darbuotojai S. Mikeliūnienei. Pokalbio metu P. Brazdžiūtės dukterėčia dailininkė Adelė Brazdžiūtė pasisakė, kad ji tebesaugo įdomaus žmogaus, literato, visuomenininko, žymaus miesto chemiko Venanto Morkūno pluoštą rankraščių: eilėraščių, atsiminimų, autobiografinių dokumentų. Šitą lobį A. Brazdžiūtė sutiko padovanoti bibliotekai.

Pirmajame Rankraštyno gyvavimo dešimtmetyje dar nebuvo įprasta, kad sukauptus ir išsaugotus rankraštinius archyvus pasiūlytų bibliotekai. Viena pirmųjų atsiliepė buvusi Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos mokytoja Aldona Krasauskaitė-Sauliuvienė-Rusinienė. Mokytoja gryna panevėžietė, jos seneliai ir tėvai Panevėžio gyventojai. Sudėtinga jos biografija, nes pirmasis vyras karininkas Saulius 1944 m. pasitraukė į Vakarus, o Aldona, tada Sauliuvienė, liko Lietuvoje su dviem mažametėmis dukrelėmis. Tolerantiškas ir rizikuojantis savo karjera Berniukų gimnazijos direktorius Jonas Janulionis 1945 m. jauną mokytoją, pabėgėlio karininko žmoną priėmė dėstyti istoriją. Vėliau, ištekėjusi už kolegos A. Rusino, mokykloje išdirbo 31 metus.

Istorijos mokytoja Aldona Rusinienė pati paskambino į biblioteką ir pakvietė ateiti į jos namus susipažinti su sukauptais rašiniais, kita medžiaga. Juos mokytoja norėjo perduoti bibliotekai. Ne vieną kartą teko lankytis A. Rusinienės namuose ir klausytis įdomių pasakojimų, atrinkti kraštotyrinę medžiagą. Mokytoja jau sunkiai sirgo. Prie lovos stovėjo deguonies balionas, kartais sunku jai buvo kalbėti ir pokalbį tekdavo atidėti. Bet istorikei brangūs ir svarbūs buvo šeimos dokumentai, tėvo užrašai, prisiminimai, visi susiję su gimtuoju Panevėžiu, tėvo Antano Krasausko veikla. Visus tėvo ir savo  į vieną vietą sudėtas brangenybes padovanojo saugoti bibliotekai. Sveikata prastėjo ir 2001 m. mokytoja Aldona Rusinienė paliko gyvųjų pasaulį.

Aktyvi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos skaitytoja buvo dvarininkaitė, Mergaičių gimnazijos absolventė, poetės Salomėjos Nėries mokinė, kraštotyrininkė Ona Kiaulėnaitė-Sagatienė. Pokario metais Kiaulėno dvaras Paežeriuose buvo išdraskytas, namai nacionalizuoti. Gabi Kiaulėnų dukra Onutė, 1940 m. baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, aukštojo išsilavinimo negalėjo įgyti. Kur tik pradėjo kabintis, jai buvo užtverti mokslo vartai. Bet dvasinių turtų atimti iš jos negalėjo. Onutė ir liko ori, aristokratiška, sauganti šeimos ir giminės relikvijas. Daugelį išlikusių dokumentų, atsiminimų apie mokslo metus, klasės auklėtoją poetę S. Nėrį, mokyklinių, šeimos, giminės fotografijų perdavė amžinam saugojimui G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai.

Iš Panevėžio kilęs mokslininkas, disidentas doc. Vytautas Skuodis nenutraukė ryšių su Panevėžiu. Laikas nuo laiko aplankydavo miestą, neatitrūko nuo jo kultūrinio gyvenimo. V. Skuodis, besimokydamas Panevėžio vyrų gimnazijoje, buvo aktyvus miesto bibliotekos skaitytojas. Rengiant bibliotekos jubiliejus, kraštiečiams būdavo rašomi laiškai su prašymais parašyti prisiminimus apie gyventą laikmetį, apie Panevėžį, apie mokslo, kultūros įstaigą ar įžymybę. Vytautas Skuodis, be abejo, yra užrašęs prisiminimus apie savo gimnaziją, baigtą 1948 metais. Atsiųstas nuoširdus buvusio gimnazisto pasakojimas apie polinkį skaityti ir lankytis miesto bibliotekoje.

Galime prisiminti ir daugiau rankraščių įsigijimo istorijų. Praturtino G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rankraštyną humanitarai mokytojai Elena Gabulaitė, Aleksandra Šilgalytė, Benediktas Puodžiukaitis, Julija ir Petras Rapšiai, Jonas Dičius, rašytojai Kazimieras Barėnas, Nijolė Jankutė, Motiejus Lukšys, Kazys Paulauskas, poetė Elena Mezginaitė, kalbininkė Julija Žukauskaitė, taip pat aktoriai, dailininkai, muzikai, visuomenės veikėjai. Iš šių paminėtų nė vieno gyvo nebėra, o jų užrašyti liudijimai tebegyvena. Dokumentų gavimas nesustos, miesto istoriografija turtės ir plėsis. Praeitis neišsemiama.

Stasė Mikeliūnienė